Renata Jančiauskienė, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė
Laikraščio kūrimas nė iš tolo nepanašus į lengvą pasivaikščiojimą aplink prūdą. Už kiekvieno išspausdinto žodžio, už kiekvienos publikuotos nuotraukos slepiasi žmonės – jų atliktas darbas: informacijos rinkimas, atranka, leidinio maketavimas, skaitymas, klaidų taisymas, korekcijos, paskutinę akimirką prieš laikraščio spausdinimą išpuolantys netikėtumai, vėliau jau – skaitytojų reakcijos, skambučiai į redakciją, ginčai ir diskusijos, kartais netikslios informacijos atitaisymai kitame numeryje. Nors socialinių tinklų laikais žiniasklaida kaip ketvirtoji valdžia prarado ankstesnes pozicijas, tačiau Šilalės rajone laikraštis „Šilalės artojas“ stebėtinai populiarus ir skaitomas. O tą rodo rajone gyvenančių žmonių skaičiaus (20 530 gyventojų) ir prenumeratorių (3500 tiražas) santykis. Laikraštis nesustodamas eina 75 metus. Pradėtas leisti okupacijos periodu, palydėjo šilališkius į Lietuvos nepriklausomybę ir pats tapo nepriklausomu. Kaip papasakoti, kas yra „Šilalės artojas“ šilališkiui ir svečiui? Pirmajam nieko nereikia sakyti, nes jis turės savo nuomonę, todėl šis tekstas rašytas, galvojant apie antrąjį, apie atvykėlį.
„Šilalės artojo“ puslapiuose nugula didžioji istorija ir mažosios istorijos, kurioms paprastai neskiriamas titulinis lapas. Didžiąją istoriją rašo nugalėtojai, o nugali vis kiti. Kalbame apie politinę istoriją, kuri per 75 metus radikaliai keitėsi, nes socializmą keitė kapitalizmas. Muziejus paskutinį dešimtmetį domina nutylėtos mažosios istorijos. Nuolatinėse ekspozicijose ir parodose įgarsinamos moterys, mažumos, dėmesio stokojančios visuomenės grupės. „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ visas fokusas nukreiptas į šilališkių kasdieną, užfiksuotą laikraštyje publikuotose nuotraukose. Ypatingą vietą užima anksčiau už nuotraukas laikraštyje atsiradęs kitas žanras, karikatūros, kurios skaitytoją visada paveikia emocingiau nei nuotrauka. Įdomu, kad istoriškai senos karikatūros publikuojamos ir šiuolaikiniame „Artojuje“. Iš tiesų, laikraštis Šilalėje neformaliai taip tebevadinamas. Kai sakome, „Ką šiandien rašo „Artojas“, turima galvoje, apie ką šiandien kalbės visa Šilalė.
Mano tėvų namuose „Šilalės artojas“ turi savo kampą, ir kūmos namuose laikraštis turi savo vietą. Pradžioje jis patenka į laikraštinę, tada parnešamas į namus, pavartomas prie stalo, panešiojamas po kambarius, kol vienas ir kitas tėvų paskaito, o tada laikraštis atsiduria „Artojo“ vietoje, prie stalo, ant kėdės, prie kurios niekas nesėdi. Kol namas būdavo šildomas malkom, laikraščio paskutinė stotelė būdavo prie pečiaus. Tas pigus čežantis popierius baisiai gerai tinka prakurai kaime. Radau šeimos albume netgi nuotrauką, kurioje artimieji įamžinti su „Artojumi“. Mano tetis guli lovoje, mažasis broliukas atėjo jį žadinti. Abu vyrai žiūri į objektyvą, o tečiaus rankose laikraštis.
Pamenu, vaikystėje jaunesnė sesė mane mokino, ką reiks daryti, jei „atvažiuos laikraštis fotografuoti“. Tuomkart tvyrojo prastos nuotaikos, bet jaunėlė nepasimetė ir išmąstė. Mergaitė sakė: „Jei mus fotografuos [„Šilalės artojas“], abidvi taip išsivypkim, taip nosis susukim, kad kai įdės [nuotrauką] į laikraštį, nieks mūsų iš klasiokų taip ir nepažins“. Kaip pasakojo laikraščio redaktorė, Angelė Bartaševičienė, kartais vaikai visgi būdavo gąsdinami laikraščiu. O tai turi netgi tam tikrą priešistorę ir realų pagrindą. Laikraščio korespondentai anuomet vykdavo kartu su policijos pareigūnais į reidus. Dabar taip nebedaroma, nes pasikeitė nemažai teisės aktų, atsirado papildomas reguliavimas ir duomenų apsauga.
Iki šiol tvyrojo nuostata, kad „Šilalės artojas“ yra sovietinis, nes tada pradėtas leisti. Tačiau kuruojant parodą ir tyrinėjant fotografijų evoliuciją taip nepasirodė. Kadangi tarybmečiu veikė stipri cenzūra, 1951–1970 metų nuotraukos taip idealizuotos kad tampa nuobodžios, beveik tuščios, nutolusios nuo smurtingos realybės. Tada buvo nuspręsta, kad šią parodą lydės Lietuvos istorijos laiko linija, padedanti suprasti istorinį kontekstą. 1971–1990 metų periodas „spalvingesnis“, nes tada režimas šiltėjo. Tik pažiūrėkite, kokia temų įvairovė ir laisvė plūsteli į laikraščio puslapius nuo 1991 iki 2000 metų. Jei Lietuvos gatvėse tvyrojo „laukinis kapitalizmas“, tai „Šilalės artojaus“ puslapiuose – pasiutpolkė (nuo paradokso iki intymumo). Čia karsto dangtis, naudotas vietoj lovos – iki išlaisvėjusių tėviškų emocijų. Suaugę vyrai nebebijo į rankas paimti savo vaiką, jį glausti. Juk sovietiniais metais vyrui atvirai rodyti jausmus vaikui, netgi stumti vežimą, buvo tabu. Vyro vaizdavimas spaudoje kito labiausiai, moters mažiau, o vaikai visais laikais yra vaikai.
Socialinės temos, kurias užfiksavo Algimantas Ambroza, netgi dabar atrodo gyvos ir aktualios. Laikraščio nuotraukos veikia taip, kad negatyvūs vaizdai veikia stipriau nei pozityvūs. Tai susiję su žmogaus smegenų veikla. „Žmogaus psichologijoje tai vadinama negatyvumo šališkumu (angl. negativity bias). Šis reiškinys reiškia, kad neigiama informacija – grėsmės, konfliktai, kritika, nelaimės – mūsų smegenyse paprastai sukelia stipresnę emocinę, pažintinę ir fiziologinę reakciją nei teigiama informacija. Tai vienas geriausiai psichologijoje ištirtų kognityvinių mechanizmų. Psichologai Roy Baumeister ir kolegos garsioje apžvalgoje suformulavo principą:
„Bad is stronger than good“ („Blogis stipresnis už gėrį“).“ (past. DI) Neigiama informacija atrodo patikimesnė, o neigiamos emocijos siaurina dėmesį.
Ruošiant parodą 2026 m. gegužės 8 d. nacionalinėje spaudoje pasirodė žinutė „Šilalės rajone girtas BMW vairuotojas spruko nuo policijos – pareigūnai panaudojo ginklą“. Ironiškai šyptelėjau, didieji portalai operatyviai išviešino šią informaciją, o kultūros naujienos iš regiono tokio dėmesio nesulaukia. „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ jau yra antras mano projektas, kuriame tyrinėju žiniasklaidos galią centro ir periferijos atžvilgiu. 2023 metais pristačiau Google parodą „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau*“. Didelė tikimybė, kad vairuotojas-pažeidėjas bus didesnė įžymybė nei ši paroda, eksponuojama Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Todėl kritinis mąstymas ir savistaba, kur link krypsta mūsų dėmesys, yra kiekvieno asmeninė siekiamybė.
