Baubliai, per 214 gyvavimo metų, sukaupė įvairių istorijų ir subūrė didžiulę juos prižiūrėjusią bendruomenę. Dar ir dabar sovietmečiu gyvenę žmonės prisimena Baublių prižiūrėtoja Aleksą Bardauską. Jo dėka pirmasis Lietuvos muziejus buvo rūpestingai prižiūrimas, o Bardauskų šeimos istorija tapo amžiams susieta su Baubliais. Tiesa, Bardauskai buvo ne vienintelė šeima prižiūrėjusi šį objektą.
Baubliais rūpinosi iš kartos į kartą
Aleksas Bardauskas Baublius prižiūrėjo apie 30 metų. Grįžęs iš tremties jis įsikūrė netoliese muziejaus ir dirbo malkų skaldytoju mokykloje (dabar čia yra Bijotų dvaro sodyba). Bardausko anūkė Rasa Cibauskienė sako, kad senelis dirbdamas mokykloje, savanoriškai pradėjo rūpintis ir Baubliais. Bardauskas kartu savo žmona Ona atkūrė gėlių darželį šalia muziejaus. O vėliau, pastebėjus vyro pastangas rūpintis Baublių aplinka, jis paskirtas muziejaus sargu.
„Seneliui dirbant Baubliuose buvo atsiliepimų knygos, jis neišleisdavo nei vieno lankytojo, kol jie nepasirašydavo. Buvo daugybė tokių atsiliepimų knygų, bet jų nėra išlikę“, – sako Bardausko anūkė R. Cibauskienė.
Pirmasis Lietuvos muziejus įsirašė į Bardauskų giminės istoriją. Darbas Baubliuose tapo įprastu iš kartos į kartą, čia Bardauskų šeima išdirbo apie 60 metų. Be Bardausko muziejuje dirbo dukra Stefa Eugenija Loveikienė , o vėliau – jo anūkė Rasa Cibauskienė.
„Senelis perdavė istorijas mamai, o vėliau ji man sakė: „Tu čia dirbsi“. Dar būnant vaiku eidavau tvarkyti Baublių aplinką, po truputį man buvo perduodama Baublio istorija iš senelio“, – prisimena R. Cibauskienė.
Bardauskui dirbant muziejaus prižiūrėtoju, Baubliai priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tuo laikotarpiu Baublių aplinka buvo gana apleista, sunkios būklės buvo ir netoliese esanti mokykla. Tačiau Bardausko ir jo šeimos rūpesčiu buvo rūpinamasi, kad muziejaus teritorija būtų prižiūrima. Bardauskų šeima gyveno šalia mokyklos buvusiame priestate, o Baubliai jiems tapo tarsi antraisiais namais.
„Darbo buvo labai daug, į laikrodžio rodykles mes nežiūrėdavome. Būdavo grįžti su dviračiu pamelžęs karves, o čia jau ekskursija atvažiavusi. Mesdavai viską, persirengdavai ir spėdavai dar ateiti priimti turistus“, – sako R. Cibauskienė.
2010 m. lietuvių kraštotyrininkas Aleksandras Šidlauskas „Šiaurės atėnų“ laikraštyje rašė apie A. Bardauską. Jį rašytojas prisiminė kaip energingą žmogų, kiekvieną mielai sutinkantį ir priimantį.
„A. Bardauskas niekuomet nestokodavo geros nuotaikos, turėjo subtilų humoro pajautimą. Nors ir vaikščiojo šlubčiodamas, su lazdele, niekuomet nesiskųsdavo negaliomis – pablogėjusia sveikata, kojų reumatu“, – rašė A. Šidlauskas.
Kraštotyrininko teigimu, Bardauską dažniausiai ir buvo galima sutikti prie Baublių: tai teritorijoje besitvarkantį, tai poilsiaujantį, ant suoliuko pavirtusį, tai rajoninį laikraštį „Artojas“ beskaitantį.
„Džiaugdavosi keliauninką pamatęs. Pirmiausia pasiteiraudavo, iš kur tas atvykęs, ar čia pirmą kartą, kas patarė į Baublius važiuoti. Būtinai paragindavo parašyti keletą žodžių į lankytojų knygą. Dažnai rekomenduodavo nuvykti į netoli esantį Upynos kolūkio visuomeninį kraštotyros muziejų, kurį tvarkė Klemensas Lovčikas“, – 2010 m. „Šiaurės atėnuose“ dalijosi A. Šidlauskas.
Tas pačias senelio savybes išskiria ir Bardausko anūkė.
„Senelis buvo labai rūpestingas, atsakingas ir įdomiai mokėjo perteikti žinias. Manau, jis iš aplinkinių žmonių daug žinojo, nes istorijos apie muziejų būdavo perpasakojamos iš kartos į kartą. Net praėjus 20–30 metų nuo jo mirties, žmonės vis dar klausdavo: „Kur tas senukas?“, – sako Bardausko anūkė.
Baublių prižiūrėtojas taip pat pasižymėjo taupumu. Anot anūkės, jis neišmesdavo jokios šakelės, o nešdavo ją į netoliese nuo Baublių esančius namus.
„Muziejuje būdavo prekiaujama tokiais ženkliukais, kurie kainuodavo 21 kapeiką. 20 kapeikų jis turėjo atiduoti gamintojui, o po 1 kapeiką senelis dėdavo į stiklainį ir taip taupydavo“, – prisimena Bardausko anūkė.
Prižiūrėtojo atsidavimą rodo laiškai
A. Bardauskas taip pat buvo reiklus ir dėmesingas žmogus, jis nuolat rašydavo laiškus muziejaus darbuotojams bei žmonėms, kurie galėtų pasirūpinti pirmojo Lietuvos muziejaus gerove. Šios Baublių prižiūrėtojo savybės greičiausiai atsirado iš administracinio darbo patirties, nes Bardauskui anksčiau teko dirbti Skaudvilės seniūnu.
Ilgamečio muziejaus darbuotojo 1966–1981 m. rašyti laiškai dar ir dabar yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Dažniausiai A. Bardauskas rašė „Aušros“ muziejininkui, kraštotyrininkui Vincentui Vaitiekūnui. Jam prižiūrėtojas pranešdavo apie Baublių muziejaus būklę bei lankytojus.
Tiesa, dalis laiškų pasižymi ne tik formalumu, bet ir asmeniškumu. Nuolatinis darbas, dažnos muziejaus lankytojų ekskursijos, išvargindavo Baublių prižiūrėtoją, o vėliau tai atsiliepdavo ir jo sveikatai. Bardauskas ne kartą sirgo plaučių uždegimu, gripu, jį kankino ir padidėjęs kraujo spaudimas. Savo sveikatos būklę jis išsamiai aprašydavo Vaitiekūnui. 1977 m. Baublių prižiūrėtojas ypač sunkiai susirgo ir buvo arti mirties.
„Kada jūs su talka buvote atvykęs patvarkyti Baublius, aš jau jaučiausi stipriai fiziniai išsekęs ir galvojau, ar beišlaikysiu iki metų galo. O kada pradėjau spjaudyti krauju, skubiai kreipiausi į medikus, kur nustatė, kad man stiprus abiejų plaučių uždegimas su paūmėjimu ir kad gyventi liks nedaugiau 3 dienų, nes uždegimas lietinis ir temperatūra 35,5, bet dėka medikų pastangų, buvau šiek tiek atgautas ir atsiųstas čia remontui“, – 1977 metų laiške rašė A. Bardauskas. (Autor. past. laiško kalba netaisyta)
Su laiškais Bardauskas kartais išsiųsdavo ir kelis rublius, nes jis priklausė profsąjungai. Sovietmečiu profesinės sąjungos nario mokestį mokėjo beveik visi dirbantys asmenys, studentai bei pensininkai.
Muziejaus prižiūrėtojas Baubliais rūpinosi tarsi namais, net ir būdamas ligos patale, jis nerimaudavo, kas prižiūrės muziejų, kaip bus priimami lankytojai.
„Tą pačią dieną, kada jis mirė, mama lankė senelį, o jis sakė: „Nebūk prie manęs, jeigu yra lankytojų, eik, atleisk ir pasakok apie Baublius. Aš, nebijok, nemirsiu.“ Atsakomybę Baubliams jis jautė iki pat mirties“, – prisimena R. Cibauskienė.
A. Bardausko laiškų dėka 1971 m. Baubliai buvo konservuoti ir apdengti stikliniais gaubtais. Tačiau darbų muziejuje nuveikta ir daugiau, po metų į muziejų atvykę restauratoriai pataisė krintančias Baublio lubeles, iškasė įvedimui požeminių kabelių šviesos griovį, atsivežė remontui aslų bei molio. O 1975 m. jau rūpintasi, kad prie Baublių būtų įvesta signalizacija.
„Dar šios savaitės pabaigoje ruošiu aplinkos sutvarkymui štakėtus (autor. past. lentelės, skirtos tvorai statyti) ir kitą medžiagą. Trūksta štakėtams medžiagos, ar negalėtumėte prisiųsti man priklausančių malkų, kurių bent dalį galėčiau panaudoti štakėtų gamybai? Siunčiu Jums ištaisymui klaidų savo darbo knygutę, laukiu jos ir dar vieno dokumento iš Centrinio archyvo, tą gavęs, galėsiu reikaluose slinkti pirmyn“, – 1966 metais „Aušros“ muziejaus direktoriui rašė Bardauskas.
Baublių prižiūrėtojo laiškai rodo, kad muziejaus lankytojai dažniausiai atvykdavo ne tik iš Tarybų Lietuvos ir broliškų respublikų, bet ir iš užsienio. Praėjus metams po Baublių uždengimo stikliniais gaubtais, muziejų aplankė net 35 000 turistų. Daugiausiai lankytojų būdavo sulaukiama šiltuoju metų sezonu. Tuo tarpu žiemą turistų atvykdavo mažiau ir Baublių priežiūra buvo sudėtingesnė.
„Naujesnio nieko, keliai užpustyti, nespėjo kelininkai nuvalyti ir vėl viskas iš naujo, lankytojų į Baublius mažai kas tesilanko, takus vos spėjus kaip kuriuos prakasti ir vėl užpusto. Sekančią vasarą žadama pas mus pradėti daug naujų statybų, bet tą parodys ateitis. Atleiskite visi už visus trukdymus“, – 1981 m. laiške dėstė Bardauskas.
Baublių prižiūrėtojas rūpinosi, kad muziejuje būtų suvenyrų ir „burhlinukų“ (lankstinukų), kuriuos, panašu, lankytojai ypač mėgo.
„Dėl „burhlinukų“, jeigu kiek galima gauti, išpirkite, man jie pravers, aš jų paštu buvau per Naudužą gavęs 200 štukų, bet tas tik lašas į jūrą“, – 1967 m. rašė Bardauskas.
1975 m. Baublių prižiūrėtojui vėl pablogėjo sveikata, „Aušros“ muziejaus darbuotojas V. Vaitiekūnas parūpino Bardauskui vaistų, už kuriuos vyras buvo labai dėkingas. Tais pačiais metais Baublių prižiūrėtojas svarstė, ar sugebės muziejuje dirbti ilgiau nei iki 1976 m. rudens.
„<…>, o paskui kas dirbs, nežinau. Nori tą darbą perimti duktė Loveikienė, bet kažin ar ji galės ir ar sugebės, nes kasmet lankytojų gausėja, pageidavimai įvairėja ir darbų daugėja. Prie Baublių būtinai reikia 4 ar 6 suoliukų, nes esamieji nebetinkami, apie tai priminkite direktoriui. Šiaip naujesnio nieko, tuo ir baigiu, nes reikia eiti priimti ekskursijas“, – 1975 m. laiške užsiminė muziejaus prižiūrėtojas.
Archyvuose taip pat galima rasti 1971 m. Rimtauto Šilinio filmą „Ar gyvas dar Baublys?“. Jame yra įamžintas A. Bardauskas su žmona One. Baublių prižiūrėtojas filme per 21-erius darbo metus priėmė daugybę lankytojų.
„Kiek aš žmonių praleidau! Dienoje kartais kelis šimtus. Tai pasakoju, pasakoju, pasakoju, įvargstu taip, kad vakarais liežuvio neapverčiu – pradeda trūkti žodžio. Galėtų būti magnetofonas, kad galėčiau užsukti, paleistų mano įrašytą kalbą ir pavaduotų mane. O tas gal pravers man numirus, būtų gerai“, – 1971 m. svarstė ilgametis Baublių prižiūrėtojas.
Bardauskas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1981 m.
Dirbo be atlygio
Bardausko šeima buvo ne vienintelė atsidavusi Baublių priežiūrai. Šiuo muziejumi ir jo aplinka taip pat rūpinosi Antanas Normantas su šeima.
1986 m. laiške, adresuotame istorikui Benediktui Šetkui, Baublių prižiūrėtojo Antano Normanto sūnus Anicetas rašė, kad prie Baublių aplinkos tvarkymo dirbo visa šeima: mama rūpindavosi gėlynu, tėvas nušienaudavo jau tada įrengtus „gazonus“ (vejas), pilaites ir aplinką. Normantų šeimoje augo trys vaikai: Leonardas, Anicetas ir Onutė.
„Mes vaikai glėbiuodavome žolę. Ypač daug darbo būdavo rudenį: klevai, gluosniai, liepos ir kiti augę medžiai visą aplinką išmargindavo įvairių spalvų lapų mozaika. Reikėjo lapus vis grėbstyti. Darbas sunkokas buvo man, prisimenu: klevo lapai dideli, netrunka užsimauti ant grėblio dantukų, nutraukiu lapus, vėl traukiu sunkų grėblį ir vėl tas pats…, o čia tėvų nurodymas, kad neliktų nei vieno lapo… Būdavo atvejų, kada sugrėbstom į krūveles, tik liko juos išvežti, o čia vėjo sukiniai… išžarsto, išnešioja, kur jam patinka, ką gi, vėl iš naujo“, – rašė Baublių prižiūrėtojo sūnus Anicetas. (Autor. past. laiško kalba neredaguota)
Sūnus laiške mini, kad tėvas kurį laiką gyveno Bardžių kaime, o vėliau persikėlė į Baublius. Tėvai gyveno Dionizo Poškos svirne. Kaip prisimena sūnus Anicetas, šis svirnas stovėjo truputį „išbėgęs“ iš pilaičių tarpo, prie darželio – gėlynėlio.
A. Normantas sodą ir pasodino ąžuoliukų, padėjo supilti garsiąsias Baublių pilaites bei išvalė ir prileido žuvies tvenkinį.
„[Jis buvo] aktyvus mokyklos statytojas, ypač tas, kur buvo reikalingas kalvės žaizdras, priekalas ir kūjis. Manau, kad šis žmogus, dirbęs be užmokesčių, be pinigų, deramai vykdė istoriko D. Poškos lūkesčius: „Kad keletą amžių galėsim prabūti“. Vėliau šią estafetė perėmė etatiniai darbuotojai“ , – laiške minėjo Anicetas Normantas.
Baublių prižiūrėtojo sūnaus teigimu, muziejaus teritorijos vejose ir pakraščiuose žydėjo mamos rūpestingai prižiūrimi įvairiaspalviai jurginai. O takelių pakraščius paryškindavo kalkėmis nudažyti akmenukai.
„Kas metai Sekminių antrąją dieną Baubliuose (nuo kurių metų nežinau) buvo organizuojamos gegužinės. Programoje – Skaudvilės, Upynos, Girdiškės, Košių, Bijotų pradinių mokyklų mokinių gimnastikos pratimai, dainos, vaidinimai. Šios šventės neapsieidavo be tėvo: padarydavo sceną, neišpasakytai daug darydavo suolų, publikai susodinti“, – laiške prisiminė A. Normanto sūnus.
Antanas Normantas Baubliuose dirbo be jokio atlygio, už savo pinigus samdydavo vyrus, kuriems liepdavo išnaikinti prie muziejaus dideliais būriais gyvenusias varnas.
„Pagalvoju dažnai, kažin, kad taip metelius kitus be grašio? Tuoj pasipiltų verksmu persunkti laiškai į redakcijas, prokuratūras ir t.t. Jau už vien kulto akmenų nurinkimą, manau, kad peikdamas istorinę medžiagą gerbiamas S. Skrodenis (be abejonės tai jo didelis darbas), galėjo nepagailėti rato 10 raidžių įrašymo t.y. 27 knygutės puslapyje šalia A. Bardausko įrašyti ir A. Normantą“, – laiške apgailestavo Baublių prižiūrėtojo sūnus A. Normantas.
Antanas Normantas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1939 m.
***
Tekstą parengė istorikė, žurnalistė Vesta Vitkutė.
Projektą bendruomenės savaitė „Muziejus suartina“ 2026 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Organizatorius – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
