Bajorą, poetą Dionizą Pošką iki šių dienų dažniausiai prisimename kaip pirmojo Lietuvos muziejaus įkūrėją ir poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorių. Tačiau jo kūrybinė ir intelektualinė veikla atskleidžia išskirtinį gebėjimą kultūrą ir gamtos objektą (Baublį) panaudoti kilniems meniniams, visuomeniniams tikslams.
Poškos vertimai skambėjo Vilniaus universitete
Pasak prof. dr. Romos Bončkutės, XIX a. pradž. Dionizo Poškos kūryba išsiskyrė savo unikalumu ir novatoriškumu. Rašytojas pamėgino sujungti Abiejų Tautų Respublikos aukštojo luomo mentalitetą su jaunojoje kartoje plitusiu moderniu požiūriu į lietuvių kalbą ir jos vartotojus – liaudį.
Poška buvo garsios Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinis. Ši mokykla funduota įžymaus karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus. Kolegija, anot dr. Živilės Nedzinskaitės, daugelio stiprių pedagogų XVII–XVIII a. buvo išauginta iki Oksfordo lygio.
Baigęs kolegiją, Poška pasirinko tuo metu prestižišką teisininko profesiją ir sugebėjo bajorišką laikyseną suderinti su pažangia laikmečio mintimi.
„1795 m. žlugus valstybei, Poška jau buvo susiformavusi asmenybė. Tačiau dėl jam būdingo atvirumo, gebėjimo megzti ryšius su jaunąja karta, šį istorinį lūžį įveikė savo pilietinę energiją perkeldamas į kultūros, mokslo ir literatūros sritį. Poška įtvirtino nuostatą, kad praradus valstybę, tauta privalo išlikti rašto kultūroje, todėl kūryba ir mokslas jam tapo aukščiausia pilietine pareiga“, – tikina prof. dr. Roma Bončkutė.
Poška, kaip advokatas, teismo pareigūnas, žemaičių bajorų tarpe turėjo gerą vardą ir visuomeninį įtakingumą, todėl jo humanistinės idėjos plito ir veikė aplinkinius.
1820 m. baigęs teisėjo karjerą, Barzdžių dvare jis atsidėjo plačiai intelektualinei veiklai: tyrinėjo krašto istoriją, rinko ir kaupė istorinius radinius, kūrė eiles lenkiškai ir lietuviškai, o susidūręs su lietuviškų žodžių stygiumi, rengė trikalbį lotynų–lenkų–lietuvių kalbų žodyną.
„Skirtingai negu poeto amžininkams, Poškai pavyko paskelbti du istorinės tematikos pobūdžio straipsnius ir vieną eilėraštį. Poškos archeologiniai rinkiniai, praeities ir kalbos tyrinėjimai domino kitus, pasidalinti kultūriniais atradimais jis buvo kviečiamas į Kražius, Kauną, Vilnių“, – sako prof. dr. R. Bončkutė.
Kaip ir kiekvienas Apšvietos laikotarpio augintinis, Poška eiliuoti pirmiausia mokėsi kolegijoje versdamas romėnų autorių ir populiariausių XVIII a. lenkų poetų eiles. Vilniaus universiteto aplinkoje kilęs ankstyvojo romantizmo sąjūdis, domėjimasis lietuvių kalba, lėmė, kad Poškos vertimai 1810 m. nuskambėjo Vilniaus universitete. Skaitymo klausę ir lietuviškai mokėję profesoriai konstatavo, kad poetas visai tinkamai išreiškė poetų klasikų mintis.
Svarbi kūrybos dalis – raudos
Pradėjęs rašyti originalią poeziją, Poška pirmiausia rinkosi klasicizmo literatūrai būdingus aukštuosius žanrus: odę, eiliuotus laiškus.
„Siekdamas įrodyti savosios lietuvių kultūros kilmingumą bei lygiavertiškumą, poetas savitai permąstė lietuvių kilmės legendas: paneigdamas romėnų atneštos kultūros viršenybę, jis teigė, kad patys lietuvių protėviai senovėje pasiekė Romą ir parnešė civilizacijos pagrindus į tėvynę. Naujai interpretavo Palemono legendą, laikytu herulių vadu, kurie, nugalėję Romą, po karų grįžo namo“, – teigia lietuvių literatūrologė R. Bončkutė.
Be viso to, Poška Lietuvos literatūros tradicijos pradininku paskelbė Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kurio garsas Europoje reiškė, kad ir lietuviai turi lygiavertį kitoms tautoms poetą.
Vis labiau garsėjant Poškos literatūriniams pasiekimams, suskambėjo ir Baublys, ir senienų muziejėlis. Barzdžiai tapo kultūrinės piligrimystės vieta. Ypač ją pamėgo jaunoji karta, kuri, studijuodama Vilniaus universitete, čia ieškojo patikinimo, kad lietuvių kalba ir jos istorija sulauks savo aukso amžiaus laikų.
„Būtent čia pateko Simono Daukanto pirmosios Lietuvos istorijos rankraštis. Jame paliktos pastabos, kurios Jurgio Platerio nuoraše buvo išlaikytos pateikiant ir taisytojo inicialus „D. P.“, rodo, kad rankraštį įdėmiai skaitė Poška. Patyrinėjus Poškos tekstus matyti, kad paskutiniame kūrybos dešimtmetyje rašytojas ne tik perėjo prie elegijos, arba raudos, žanro, bet įvedė į lietuvių literatūrą romantinę temą apie Lietuvos praeitį ir Vilniaus pilį“, – sako Klaipėdos universiteto profesorė R. Bončkutė.
Tyrėjos teigimu, lietuvių poezija ir proza tuo metu dar neturėjo herojiškos pagonybės istorinės topikos „gatavų“ pavyzdžių, todėl vyravo pažodiniai lenkų literatūros sekimai. Daukanto istorijos tekstas buvo parašytas ne tik iš patrioto, bet ir iš jaučiančio autoriaus pozicijų. Daukantas turtinga kalba įtaigiai aprašė lietuvių karžygių darbus, Kristijono Donelaičio poemos paveiktas daugelyje vietų sukūrė beveik herojiško epo pavyzdžių. Šios kraupios, bet didingos Daukanto istorijos padarė Poškai poveikį.
„Poška paskutiniuoju savo kūrybos dešimtmečiu sukūrė raudų, praturtintų motyvais iš Daukanto veikalo. Poška, būtent istorinėse raudose, mokėsi nuo retorinio rašymo, t.y. tradicijos teikiamų klišių, pereiti prie individualaus rašymo, mėginimo autentiškai ir nuoširdžiai išreikšti mintį“, – dėsto prof. dr. Roma Bončkutė.
Mokslininkė pastebti, kad rauda – vienas seniausių tautosakos žanrų, kurį kultivavo visos tautos ir epochos. Raudą galime palyginti su išpažintimi, jai būdingas lyrizmas, turtingi vaizdiniai ir aukšto moralumo individualios emocijos raiška. Raudos sakytojas asmeninius išgyvenimus perteikdavo remdamasis ir nusistovėjusiomis formulėmis, ir tik jam būdinga išraiška, nes žanro konvencija numatė, kad būtina perteikti ne tik apraudamojo charakteristiką, bet ir raudotojo individualumą.
Poška, laikydamasis raudos žanro reikalavimų, elegijoje „Dumojimas ant senos pilies Vilnuje“ pirmasis aprašė ir įtvirtino griūvančių pilių, didvyrių kapų bei tėvynės žlugimo motyvus, pralenkdamas sentimentalizmą ir prabildamas gilia pilietine emocija.
„Poškos judėjimą link romantizmo vainikavo vėlyvoji istorinė daina „Sena daina istorinė Žemaičių“ (apie Gerardą Rudą), kurioje archajiški kovų su kryžiuočiais vaizdiniai ir Žemaitijos kraštovaizdis, didele dalimi paimti iš Daukanto, veikia kaip prasmių talpykla, kurioje įkūnijama prarastos valstybės istorinė atmintis ir formuojama nauja bendruomeninė tapatybė“, – teigia mokslininkė.
Poška savo poezijoje reabilitavo Žemaitijos erdvę, susiedamas jos geografiją, vietovardžius su gilia senove, suteikdamas šiai žemei pamatinių kultūrinių galių. Baublys – išskobtas tūkstantmetis ąžuolas nebuvo vien sentimentali sodo puošmena, bet buvo tiesioginė Poškos poezijoje ir publicistikoje išsakytų idėjų materializacija.
„Poeto deklaruota nuostata, kad praradus politinę valstybę bendruomenė turi išlikti per bendrą kultūrinį darbą, Barzdžiuose įgijo realų kūną. Ąžuolas tapo Barzdžių ir Žemaitijos istorinės erdvės ašimi, sujungusia gamtą su herojine atmintimi, kurioje daugelis sėmėsi kūrybinės stiprybės. Virš įėjimo eiliuotas Poškos kreipinys į Baublį, užrašytas dviem (lietuviškai ir lenkiškai) variantais, liudija apie dainiaus ir ąžuolo mistinį ryšį, apie puoselėtą dvikalbę, lygiateisę kultūrinę savimonę: „Baubly, tavo atmintį dainomis apgarsinau, / Užtausok gi tas kankles, ant kurių skambinau“, – eilutes primena literatūrologė.
Pasak prof. dr. R. Bončkutės, Poškos gyvenimo pavyzdys moko, kad geopolitinių ir socialinių lūžių akivaizdoje svarbu ne pasyvumas, o nuolatinis asmeninis įsipareigojimas, atveriantis naujus kelius, žadantis naujus ryšius. Kūryba, jauki artimųjų bendruomenė gali virsti priešų neįveikiamu gynybiniu bokštu.
Dionizas Poška – dalyvaujamojo meno atstovas
Dionizo Poškos išskirtinius gebėjimus atskleidžia ir meno daktarės Deimos Katinaitės disertacija. Ji pastebėjo, kad XIX a. Poška per Baublio objektą atliko performatyvų, dalyvaujamąjį veiksmą.
„Poškos veikla leidžia Baublį matyti kaip neįtikėtiną reiškinį. Net ir dabar Baublys turi bruožų būdingų šiandienos meninėms praktikoms. Šį objektą galime lyginti su įvietintu menu, kur menas neatsiejamas nuo vietos – jis nedekoruoja, nepuošia, o įveiklina ir atskleidžia tam tikrą vietą. Tiesa, Baublį su įvietintu menu galime tapatinti tol, kol Poška yra gyvas“, – tikina dr. D. Katinaitė.
Tyrėjos teigimu, savo kūryboje Poška dalijosi išgyventos praeities, tikros arba įsivaizduojamos, tos, kuria tiki, patirtimi. Per Baublį – kaukę jis pasakojo savo ir krašto istoriją taip, kaip ją supranta.
„Įsivaizduokime, kad Baublys yra Dionizo Poškos kaukė. Ji ir slepia, ir atskleidžia. Kaukė taip pat yra „sakykla“, kur Poška galėjo atlikti performatyvius veiksmus, pavyzdžiui, kalbėti Baublio vardu. Poetas gynė Baublį, kai jis buvo puolamas kritikų, ir per šį objektą pašiepė tai, ką nori. Kaukė leido jam veikti“, – sako dr. D. Katinaitė.
Kaip Sokratas dėvėjo kvailio kaukę, taip Poška – naivuolio. Jis tarsi koketavo, menkino savo nuopelnus ir kalbėjo tam tikru būdu.
„Baublys yra epiškas ir didingas, o Poška išnaudojo šias savybes kalbėdamas apie istorijos didybę ir pasitelkdamas patosą. Kita vertus, pats Baublys labai panašus į romaną, todėl čia Poška naudoja visai kitas raiškos priemones: juokauja, pasitelkia pastišą (aut. past. – meno, literatūros ar muzikos kūrinys, imituojantis kito autoriaus, epochos ar stiliaus manierą, tačiau neturintis parodijai būdingo komizmo ar satyros), taip objektas tampa gyvas ir žaismingas“, – teigia meno daktarė.
Poškos naudota kaukės metafora labai artima dabartinėms menininkų veikloms, meno, kaip gyvenimo būdo, propagavimui. Pasak dr. Deimos Katinaitės, Baublys padėjo slėpti ir atskleisti visas Poškos tapatybes.
„Poška savo bendruomenėje buvo vertintas skeptiškai. Į jį žvelgta ir kaip į keistuolį. <…> Iš savęs objektai nedaro nieko, be suvokėjo – nieko negalima padaryti. Jis padeda objektą įveiklinti, nes suvokėjas tampa tarsi agentu arba tarpininku. Todėl Baublys panašus ir į meno kūrinį kaip tarpininką, kuris leidžia skleisti žinią, kurią jo autorius nori perteikti“, – mano dr. D. Katinaitė.
Autoriui mirus, Baublio žinia keliavo toliau. Į veiklas įsijungė bendruomenė, muziejus keitėsi ir nuolat augo. Anot tyrėjos, Po Poškos mirties Baublio kolekcija jo paties valia (testamentu) pasklido po Lietuvą. Baublys tapo tuščiu būstu: mirus šeimininkui, išdalyti ir jo daiktai. Didžiajai daliai senienų dingus Pirmojo pasaulinio karo metais, Baublys tapo muziejumi be eksponatų[1]. Laikui bėgant objektas keitėsi, augo ir šiandien juo vis dar džiaugiasi lankytojai. „Žvelgiant retrospektyviai, Baublio įsteigimas atrodo buvęs nepaprastai sėkmingas žingsnis. Iš sodo altanos virtęs monumentu, Baublys šiandien liudija patį Pošką, yra lyg jo veidas arba savita „kontaktinė relikvija“ – ne tik išlaikantis mirusį žmogų dabartyje ir pernešantis XIX a. siųstą žinią, bet ir veikiantis kaip savarankiškas jos keitėjas[2]“, – disertacijoje rašo dr. D. Katinaitė.
[1] Katinaitė, D. (2025). Gamtos įkultūrinimo strategijos XIX–XX a. Vakarų dailėje [Daktaro disertacija, Vilniaus dailės akademija]. eLABa, p. 101. Prieiga per internetą: https://gs.elaba.lt/object/elaba:233459054/
[2] Ten pat, p. 124.
***
Tekstą parengė istorikė, žurnalistė Vesta Vitkutė.
Projektą bendruomenės savaitė „Muziejus suartina“ 2026 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Organizatorius – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
