Išlikęs svirnas ir senos obelys – tiek šiandien mena sodybą, kurios ieškodama į Upynos apylinkes atvyko lietuvių kilmės australė – kanadietė Zuzana Crook. Iki šios kelionės prosenelių namai jai buvo pažįstami tik iš negausių šeimos pasakojimų. Dabar ji galėjo pati prisėsti ant senojo pastato slenksčio ir pabūti vietoje, kurioje kadaise gyveno jos artimieji.
Surasti tikslią sodybos vietą padėjo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Upynos seniūnijos seniūnas ir vietos gyventojai. Bendromis pastangomis pavyko surasti ir artimųjų kapus, viešniai perduoti giminaičių kontaktai.
Upynoje Zuzaną lydėjo muziejininkė Lina Bajorinienė. Jos aplankė Upynos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčią, kurioje buvo pakrikštyta viešnios močiutė Ona Gudinskaitė. Zuzana džiaugėsi bažnyčios grožiu ir jaukumu – ji priminė Kanadoje esančią bažnyčią, kurioje renkasi lietuvių bendruomenė. Vėliau kelionė tęsėsi į močiutės šeimos sodybos vietą, kur gyveno proseneliai Pranas Gudinskis ir Ona Gudinskienė.
Onos Gudinskaitės anūkė Zuzana pasakojo, kad jos močiutė gimė 1922 m. birželio 6 d. Papauškalnio kaime, dabartiniame Šilalės rajone. 1944 m., į Lietuvą sugrįžtant sovietų kariuomenei, Ona su šeima paliko namus ir pasitraukė į Vakarus. Apie kelionę į Vokietiją, jos aplinkybes ir artimųjų išgyvenimus šeimoje išliko mažai žinių.
Perkeltųjų asmenų stovyklose netoli Lahde‘s, Vokietijoje, Ona susipažino su būsimu vyru Albinu Kaminsku, kilusiu iš Saldutiškio. Susituokę jie išvyko į Angliją, o vėliau – į Kanadą, kur apsigyveno ir nemaža dalis Onos šeimos. Vėliau, santuokai su Albinu iširus, Ona ištekėjo už kito iš Lietuvos pasitraukusio lietuvio – Gedimino Melnyko. Jį Zuzana pažinojo ir mylėjo kaip savo senelį, tačiau apie jo gyvenimą Lietuvoje taip pat žino nedaug.
Pasak Zuzanos, šeimoje apie karo metus ir pasitraukimą iš gimtinės kalbėta retai. Vėlesnėms kartoms pažinti praeitį trukdė kalbos barjeras ir atstumas, o laikui bėgant vis mažėjo žmonių, galinčių atsakyti į rūpimus klausimus. Todėl dabar jai svarbu ieškoti dar išlikusių prisiminimų, juos užrašyti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.
Nors daugelis šeimos istorijos detalių liko nežinomos, lietuviška kultūra svetur buvo puoselėjama. Zuzanos mama užaugo lietuvių bendruomenėje netoli Toronto, šoko tautinius šokius, vėliau vadovavo šokių grupei. Su ja atvykusi į Australiją susipažino su būsimu Zuzanos tėvu – tinklinio treneriu, palaikiusiu ryšius su Melburno lietuvių bendruomene. Taip lietuviškos kultūros puoselėjimas tapo ir jos tėvų pažinties dalimi.
Zuzana su seserimi augo tarp Australijos ir Kanados, palaikydamos ryšį su lietuvių bendruomene. Šeimoje iki šiol švenčiamos Šv. Kūčios ir Šv. Velykos, mama riša šiaudinius sodus, o sesuo tradicijas perduoda savo vaikams. Zuzana nori jas pažinti dar geriau, išmokti lietuvių kalbą ir daugiau sužinoti apie šalį, iš kurios kilo jos artimieji.
Apsilankymas prosenelių sodyboje šias paieškas pavertė asmenine patirtimi. Viešnia pasakojo neturėjusi šios vietos nuotraukų, todėl išlikęs medinis pastatas jai tapo ypač svarbiu atradimu. Praėjus daugiau nei aštuoniems dešimtmečiams po šeimos pasitraukimo, ji galėjo prisiliesti prie aplinkos, kurią pažinojo močiutė.
Vizito pabaigoje Zuzana lankėsi Upynos seniūnijoje, kur susitiko su seniūnu Kęstučiu Aču ir seniūnijos darbuotojais.
Šiuo metu viešnia renka dokumentus Lietuvos pilietybei gauti, tačiau šeimos istorijos tyrinėjimas jai jau tapo kur kas daugiau nei dokumentų paieška. Ji siekia suprasti, kaip gyveno seneliai, ką jiems teko patirti ir kaip jų likimai paveikė vėlesnes kartas.
Zuzana supranta, kad visų atsakymų rasti nebepavyks. Vis dėlto išlikusi sodybos dalis, surasti artimųjų kapai ir užmegzti ryšiai su giminaičiais padeda atkurti šeimos istoriją. Jos seneliai Lietuvą buvo priversti palikti, o ji į jų gyventas vietas atvyko savo noru – pažinti ir išsaugoti tai, kas dar išliko.
Tekstą parengė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialo Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė Lina Bajorinienė
