Kategorija: Uncategorized

Bajorą, poetą Dionizą Pošką iki šių dienų dažniausiai prisimename kaip pirmojo Lietuvos muziejaus įkūrėją ir poemos „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos“ autorių. Tačiau jo kūrybinė ir intelektualinė veikla atskleidžia išskirtinį gebėjimą kultūrą ir gamtos objektą (Baublį) panaudoti kilniems meniniams, visuomeniniams tikslams. 

Poškos vertimai skambėjo Vilniaus universitete

Pasak prof. dr. Romos Bončkutės, XIX a. pradž. Dionizo Poškos kūryba išsiskyrė savo unikalumu ir novatoriškumu. Rašytojas pamėgino sujungti Abiejų Tautų Respublikos aukštojo luomo mentalitetą su jaunojoje kartoje plitusiu moderniu požiūriu į lietuvių kalbą ir jos vartotojus – liaudį.

Poška buvo garsios Kražių jėzuitų kolegijos auklėtinis. Ši mokykla funduota įžymaus karo vado Jono Karolio Chodkevičiaus. Kolegija, anot dr. Živilės Nedzinskaitės, daugelio stiprių pedagogų XVII–XVIII a. buvo išauginta iki Oksfordo lygio.

Baigęs kolegiją, Poška pasirinko tuo metu prestižišką teisininko profesiją ir sugebėjo bajorišką laikyseną suderinti su pažangia laikmečio mintimi.

„1795 m. žlugus valstybei, Poška jau buvo susiformavusi asmenybė. Tačiau dėl jam būdingo atvirumo, gebėjimo megzti ryšius su jaunąja karta, šį istorinį lūžį įveikė savo pilietinę energiją perkeldamas į kultūros, mokslo ir literatūros sritį. Poška įtvirtino nuostatą, kad praradus valstybę, tauta privalo išlikti rašto kultūroje, todėl kūryba ir mokslas jam tapo aukščiausia pilietine pareiga“, – tikina prof. dr. Roma Bončkutė.

Poška, kaip advokatas, teismo pareigūnas, žemaičių bajorų tarpe turėjo gerą vardą ir visuomeninį įtakingumą, todėl jo humanistinės idėjos plito ir veikė aplinkinius.

1820 m. baigęs teisėjo karjerą, Barzdžių dvare jis atsidėjo plačiai intelektualinei veiklai: tyrinėjo krašto istoriją, rinko ir kaupė istorinius radinius, kūrė eiles lenkiškai ir lietuviškai, o susidūręs su lietuviškų žodžių stygiumi, rengė trikalbį lotynų–lenkų–lietuvių kalbų žodyną.

„Skirtingai negu poeto amžininkams, Poškai pavyko paskelbti du istorinės tematikos pobūdžio straipsnius ir vieną eilėraštį. Poškos archeologiniai rinkiniai, praeities ir kalbos tyrinėjimai domino kitus, pasidalinti kultūriniais atradimais jis buvo kviečiamas į Kražius, Kauną, Vilnių“, – sako prof. dr. R. Bončkutė.

Kaip ir kiekvienas Apšvietos laikotarpio augintinis, Poška eiliuoti pirmiausia mokėsi kolegijoje versdamas romėnų autorių ir populiariausių XVIII a. lenkų poetų eiles. Vilniaus universiteto aplinkoje kilęs ankstyvojo romantizmo sąjūdis, domėjimasis lietuvių kalba, lėmė, kad Poškos vertimai 1810 m. nuskambėjo Vilniaus universitete. Skaitymo klausę ir lietuviškai mokėję profesoriai konstatavo, kad poetas visai tinkamai išreiškė poetų klasikų mintis.

Svarbi kūrybos dalis – raudos

Pradėjęs rašyti originalią poeziją, Poška pirmiausia rinkosi klasicizmo literatūrai būdingus aukštuosius žanrus: odę, eiliuotus laiškus.

„Siekdamas įrodyti savosios lietuvių kultūros kilmingumą bei lygiavertiškumą, poetas savitai permąstė lietuvių kilmės legendas: paneigdamas romėnų atneštos kultūros viršenybę, jis teigė, kad patys lietuvių protėviai senovėje pasiekė Romą ir parnešė civilizacijos pagrindus į tėvynę. Naujai interpretavo Palemono legendą, laikytu herulių vadu, kurie, nugalėję Romą, po karų grįžo namo“, – teigia lietuvių literatūrologė R. Bončkutė.

Be viso to, Poška Lietuvos literatūros tradicijos pradininku paskelbė Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kurio garsas Europoje reiškė, kad ir lietuviai turi lygiavertį kitoms tautoms poetą.

Vis labiau garsėjant Poškos literatūriniams pasiekimams, suskambėjo ir Baublys, ir senienų muziejėlis. Barzdžiai tapo kultūrinės piligrimystės vieta. Ypač ją pamėgo jaunoji karta, kuri, studijuodama Vilniaus universitete, čia ieškojo patikinimo, kad lietuvių kalba ir jos istorija sulauks savo aukso amžiaus laikų.

„Būtent čia pateko Simono Daukanto pirmosios Lietuvos istorijos rankraštis. Jame paliktos pastabos, kurios Jurgio Platerio nuoraše buvo išlaikytos pateikiant ir taisytojo inicialus „D. P.“, rodo, kad rankraštį įdėmiai skaitė Poška. Patyrinėjus Poškos tekstus matyti, kad paskutiniame kūrybos dešimtmetyje rašytojas ne tik perėjo prie elegijos, arba raudos, žanro, bet  įvedė į lietuvių literatūrą romantinę temą apie Lietuvos praeitį ir Vilniaus pilį“, – sako Klaipėdos universiteto profesorė R. Bončkutė.

Tyrėjos teigimu, lietuvių poezija ir proza tuo metu dar neturėjo herojiškos pagonybės istorinės topikos „gatavų“ pavyzdžių, todėl vyravo pažodiniai lenkų literatūros sekimai. Daukanto istorijos tekstas buvo parašytas ne tik iš patrioto, bet ir iš jaučiančio autoriaus pozicijų. Daukantas turtinga kalba įtaigiai aprašė lietuvių karžygių darbus, Kristijono Donelaičio poemos paveiktas daugelyje vietų sukūrė beveik herojiško epo pavyzdžių. Šios kraupios, bet didingos Daukanto istorijos padarė Poškai poveikį.

„Poška paskutiniuoju savo kūrybos dešimtmečiu sukūrė raudų, praturtintų motyvais iš Daukanto veikalo. Poška, būtent istorinėse raudose, mokėsi nuo retorinio rašymo, t.y. tradicijos teikiamų klišių, pereiti prie individualaus rašymo, mėginimo autentiškai ir nuoširdžiai išreikšti mintį“, – dėsto prof. dr. Roma Bončkutė.

Mokslininkė pastebti, kad rauda – vienas seniausių tautosakos žanrų, kurį kultivavo visos tautos ir epochos. Raudą galime palyginti su išpažintimi, jai būdingas lyrizmas, turtingi vaizdiniai ir aukšto moralumo individualios emocijos raiška. Raudos sakytojas asmeninius išgyvenimus perteikdavo remdamasis ir nusistovėjusiomis formulėmis, ir tik jam būdinga išraiška, nes žanro konvencija numatė, kad būtina perteikti ne tik apraudamojo charakteristiką, bet ir raudotojo individualumą.

Poška, laikydamasis raudos žanro reikalavimų, elegijoje „Dumojimas ant senos pilies Vilnuje“ pirmasis aprašė ir įtvirtino griūvančių pilių, didvyrių kapų bei tėvynės žlugimo motyvus, pralenkdamas sentimentalizmą ir prabildamas gilia pilietine emocija.

„Poškos judėjimą link romantizmo vainikavo vėlyvoji istorinė daina „Sena daina istorinė Žemaičių“ (apie Gerardą Rudą), kurioje archajiški kovų su kryžiuočiais vaizdiniai ir Žemaitijos kraštovaizdis, didele dalimi paimti iš Daukanto, veikia kaip prasmių talpykla, kurioje įkūnijama prarastos valstybės istorinė atmintis ir formuojama nauja bendruomeninė tapatybė“, – teigia mokslininkė.

Poška savo poezijoje reabilitavo Žemaitijos erdvę, susiedamas jos geografiją, vietovardžius su gilia senove, suteikdamas šiai žemei pamatinių kultūrinių galių. Baublys – išskobtas tūkstantmetis ąžuolas nebuvo vien sentimentali sodo puošmena, bet buvo tiesioginė Poškos poezijoje ir publicistikoje išsakytų idėjų materializacija.

„Poeto deklaruota nuostata, kad praradus politinę valstybę bendruomenė turi išlikti per bendrą kultūrinį darbą, Barzdžiuose įgijo realų kūną. Ąžuolas tapo Barzdžių ir Žemaitijos istorinės erdvės ašimi, sujungusia gamtą su herojine atmintimi, kurioje daugelis sėmėsi kūrybinės stiprybės. Virš įėjimo eiliuotas Poškos kreipinys į Baublį, užrašytas dviem (lietuviškai ir lenkiškai) variantais, liudija apie dainiaus ir ąžuolo mistinį ryšį, apie puoselėtą dvikalbę, lygiateisę kultūrinę savimonę: „Baubly, tavo atmintį dainomis apgarsinau, / Užtausok gi tas kankles, ant kurių skambinau“, – eilutes primena literatūrologė.

Pasak prof. dr. R. Bončkutės, Poškos gyvenimo pavyzdys moko, kad geopolitinių ir socialinių lūžių akivaizdoje svarbu ne pasyvumas, o nuolatinis asmeninis įsipareigojimas, atveriantis naujus kelius, žadantis naujus ryšius.  Kūryba, jauki artimųjų bendruomenė gali virsti priešų neįveikiamu gynybiniu bokštu.

Dionizas Poška – dalyvaujamojo meno atstovas

Dionizo Poškos išskirtinius gebėjimus atskleidžia ir meno daktarės Deimos Katinaitės disertacija. Ji pastebėjo, kad XIX a. Poška per Baublio objektą atliko performatyvų, dalyvaujamąjį veiksmą.

„Poškos veikla leidžia Baublį matyti kaip neįtikėtiną reiškinį. Net ir dabar Baublys turi bruožų būdingų šiandienos meninėms praktikoms. Šį objektą galime lyginti su įvietintu menu, kur menas neatsiejamas nuo vietos – jis nedekoruoja, nepuošia, o įveiklina ir atskleidžia tam tikrą vietą. Tiesa, Baublį su įvietintu menu galime tapatinti tol, kol Poška yra gyvas“, – tikina dr. D. Katinaitė.

Tyrėjos teigimu, savo kūryboje Poška dalijosi išgyventos praeities, tikros arba įsivaizduojamos, tos, kuria tiki, patirtimi. Per Baublį – kaukę jis pasakojo savo ir krašto istoriją taip, kaip ją supranta.

„Įsivaizduokime, kad Baublys yra Dionizo Poškos kaukė. Ji ir slepia, ir atskleidžia. Kaukė taip pat yra „sakykla“, kur Poška galėjo atlikti performatyvius veiksmus, pavyzdžiui, kalbėti Baublio vardu. Poetas gynė Baublį, kai jis buvo puolamas kritikų, ir per šį objektą pašiepė tai, ką nori. Kaukė leido jam veikti“, – sako dr. D. Katinaitė.

Kaip Sokratas dėvėjo kvailio kaukę, taip Poška – naivuolio. Jis tarsi koketavo, menkino savo nuopelnus ir kalbėjo tam tikru būdu.

„Baublys yra epiškas ir didingas, o Poška išnaudojo šias savybes kalbėdamas apie istorijos didybę ir pasitelkdamas patosą. Kita vertus, pats Baublys labai panašus į romaną, todėl čia Poška naudoja visai kitas raiškos priemones: juokauja, pasitelkia pastišą (aut. past. – meno, literatūros ar muzikos kūrinys, imituojantis kito autoriaus, epochos ar stiliaus manierą, tačiau neturintis parodijai būdingo komizmo ar satyros), taip objektas tampa gyvas ir žaismingas“, – teigia meno daktarė.

Poškos naudota kaukės metafora labai artima dabartinėms menininkų veikloms, meno, kaip gyvenimo būdo, propagavimui. Pasak dr. Deimos Katinaitės, Baublys padėjo slėpti ir atskleisti visas Poškos tapatybes.

„Poška savo bendruomenėje buvo vertintas skeptiškai. Į jį žvelgta ir kaip į keistuolį. <…> Iš savęs objektai nedaro nieko, be suvokėjo – nieko negalima padaryti. Jis padeda objektą įveiklinti, nes suvokėjas tampa tarsi agentu arba tarpininku. Todėl Baublys panašus ir į meno kūrinį kaip tarpininką, kuris leidžia skleisti žinią, kurią jo autorius nori perteikti“, – mano dr. D. Katinaitė.

Autoriui mirus, Baublio žinia keliavo toliau. Į veiklas įsijungė bendruomenė, muziejus keitėsi ir nuolat augo. Anot tyrėjos, Po Poškos mirties Baublio kolekcija jo paties valia (testamentu) pasklido po Lietuvą. Baublys tapo tuščiu būstu: mirus šeimininkui, išdalyti ir jo daiktai. Didžiajai daliai senienų dingus Pirmojo pasaulinio karo metais, Baublys tapo muziejumi be eksponatų[1]. Laikui bėgant objektas keitėsi, augo ir šiandien juo vis dar džiaugiasi lankytojai. „Žvelgiant retrospektyviai, Baublio įsteigimas atrodo buvęs nepaprastai sėkmingas žingsnis. Iš sodo altanos virtęs monumentu, Baublys šiandien liudija patį Pošką, yra lyg jo veidas arba savita „kontaktinė relikvija“ – ne tik išlaikantis mirusį žmogų dabartyje ir pernešantis XIX a. siųstą žinią, bet ir veikiantis kaip savarankiškas jos keitėjas[2]“, – disertacijoje rašo dr. D. Katinaitė.

---

[1] Katinaitė, D.  (2025). Gamtos įkultūrinimo strategijos XIX–XX a. Vakarų dailėje [Daktaro disertacija, Vilniaus dailės akademija]. eLABa, p. 101. Prieiga per internetą: https://gs.elaba.lt/object/elaba:233459054/

[2] Ten pat, p. 124.

***

Tekstą parengė istorikė, žurnalistė Vesta Vitkutė.

Projektą bendruomenės savaitė „Muziejus suartina“ 2026 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Organizatorius – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus

Baubliai, per 214 gyvavimo metų, sukaupė įvairių istorijų ir subūrė didžiulę juos prižiūrėjusią bendruomenę. Dar ir dabar sovietmečiu gyvenę žmonės prisimena Baublių prižiūrėtoja Aleksą Bardauską. Jo dėka pirmasis Lietuvos muziejus buvo rūpestingai prižiūrimas, o Bardauskų šeimos istorija tapo amžiams susieta su Baubliais. Tiesa, Bardauskai buvo ne vienintelė šeima prižiūrėjusi šį objektą.

Baubliais rūpinosi iš kartos į kartą

Aleksas Bardauskas Baublius prižiūrėjo apie 30 metų. Grįžęs iš tremties jis įsikūrė netoliese muziejaus ir dirbo malkų skaldytoju mokykloje (dabar čia yra Bijotų dvaro sodyba). Bardausko anūkė Rasa Cibauskienė sako, kad senelis dirbdamas mokykloje, savanoriškai pradėjo rūpintis ir Baubliais. Bardauskas kartu savo žmona Ona atkūrė gėlių darželį šalia muziejaus. O vėliau, pastebėjus vyro pastangas rūpintis Baublių aplinka, jis paskirtas muziejaus sargu.

„Seneliui dirbant Baubliuose buvo atsiliepimų knygos, jis neišleisdavo nei vieno lankytojo, kol jie nepasirašydavo. Buvo daugybė tokių atsiliepimų knygų, bet jų nėra išlikę“, – sako Bardausko anūkė R. Cibauskienė.

Pirmasis Lietuvos muziejus įsirašė į Bardauskų giminės istoriją. Darbas Baubliuose tapo įprastu iš kartos į kartą, čia Bardauskų šeima išdirbo apie 60 metų. Be Bardausko muziejuje dirbo dukra Stefa Eugenija Loveikienė , o vėliau – jo anūkė Rasa Cibauskienė.

„Senelis perdavė istorijas mamai, o vėliau ji man sakė: „Tu čia dirbsi“. Dar būnant vaiku eidavau tvarkyti Baublių aplinką, po truputį man buvo perduodama Baublio istorija iš senelio“, –  prisimena R. Cibauskienė.

Bardauskui dirbant muziejaus prižiūrėtoju, Baubliai priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tuo laikotarpiu Baublių aplinka buvo gana apleista, sunkios būklės buvo ir netoliese esanti mokykla. Tačiau Bardausko ir jo šeimos rūpesčiu buvo rūpinamasi, kad muziejaus teritorija būtų prižiūrima. Bardauskų šeima gyveno šalia mokyklos buvusiame priestate, o Baubliai jiems tapo tarsi antraisiais namais.

„Darbo buvo labai daug, į laikrodžio rodykles mes nežiūrėdavome. Būdavo grįžti su dviračiu pamelžęs karves, o čia jau ekskursija atvažiavusi. Mesdavai viską, persirengdavai ir spėdavai dar ateiti priimti turistus“, – sako R. Cibauskienė.

2010 m. lietuvių kraštotyrininkas Aleksandras Šidlauskas „Šiaurės atėnų“ laikraštyje rašė apie A. Bardauską. Jį rašytojas prisiminė kaip energingą žmogų, kiekvieną mielai sutinkantį ir priimantį.

„A. Bardauskas niekuomet nestokodavo geros nuotaikos, turėjo subtilų humoro pajautimą. Nors ir vaikščiojo šlubčiodamas, su lazdele, niekuomet nesiskųsdavo negaliomis – pablogėjusia sveikata, kojų reumatu“, – rašė A. Šidlauskas.

Kraštotyrininko teigimu, Bardauską dažniausiai ir buvo galima sutikti prie Baublių: tai teritorijoje besitvarkantį, tai poilsiaujantį, ant suoliuko pavirtusį, tai rajoninį laikraštį „Artojas“ beskaitantį.

„Džiaugdavosi keliauninką pamatęs. Pirmiausia pasiteiraudavo, iš kur tas atvykęs, ar čia pirmą kartą, kas patarė į Baublius važiuoti. Būtinai paragindavo parašyti keletą žodžių į lankytojų knygą. Dažnai rekomenduodavo nuvykti į netoli esantį Upynos kolūkio visuomeninį kraštotyros muziejų, kurį tvarkė Klemensas Lovčikas“, – 2010 m. „Šiaurės atėnuose“ dalijosi A. Šidlauskas.

Tas pačias senelio savybes išskiria ir Bardausko anūkė.

„Senelis buvo labai rūpestingas, atsakingas ir įdomiai mokėjo perteikti žinias. Manau, jis iš aplinkinių žmonių daug žinojo, nes istorijos apie muziejų būdavo perpasakojamos iš kartos į kartą. Net praėjus 20–30 metų nuo jo mirties, žmonės vis dar klausdavo: „Kur tas senukas?“, – sako Bardausko anūkė.

Baublių prižiūrėtojas taip pat pasižymėjo taupumu. Anot anūkės, jis neišmesdavo jokios šakelės, o nešdavo ją į netoliese nuo Baublių esančius namus.

„Muziejuje būdavo prekiaujama tokiais ženkliukais, kurie kainuodavo 21 kapeiką. 20 kapeikų jis turėjo atiduoti gamintojui, o po 1 kapeiką senelis dėdavo į stiklainį ir taip taupydavo“, – prisimena Bardausko anūkė.

Prižiūrėtojo atsidavimą rodo laiškai

A. Bardauskas taip pat buvo reiklus ir dėmesingas žmogus, jis nuolat rašydavo laiškus muziejaus darbuotojams bei žmonėms, kurie galėtų pasirūpinti pirmojo Lietuvos muziejaus gerove. Šios Baublių prižiūrėtojo savybės greičiausiai atsirado iš administracinio darbo patirties, nes Bardauskui anksčiau teko dirbti Skaudvilės seniūnu.

Ilgamečio muziejaus darbuotojo 1966–1981 m. rašyti laiškai dar ir dabar yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Dažniausiai A. Bardauskas rašė „Aušros“ muziejininkui, kraštotyrininkui Vincentui Vaitiekūnui. Jam prižiūrėtojas pranešdavo apie Baublių muziejaus būklę bei lankytojus.

Tiesa, dalis laiškų pasižymi ne tik formalumu, bet ir asmeniškumu. Nuolatinis darbas, dažnos muziejaus lankytojų ekskursijos, išvargindavo Baublių prižiūrėtoją, o vėliau tai atsiliepdavo ir jo sveikatai. Bardauskas ne kartą sirgo plaučių uždegimu, gripu, jį kankino ir padidėjęs kraujo spaudimas. Savo sveikatos būklę jis išsamiai aprašydavo Vaitiekūnui. 1977 m. Baublių prižiūrėtojas ypač sunkiai susirgo ir buvo arti mirties.

„Kada jūs su talka buvote atvykęs patvarkyti Baublius, aš jau jaučiausi stipriai fiziniai išsekęs ir galvojau, ar beišlaikysiu iki metų galo. O kada pradėjau spjaudyti krauju, skubiai kreipiausi į medikus, kur nustatė, kad man stiprus abiejų plaučių uždegimas su paūmėjimu ir kad gyventi liks nedaugiau 3 dienų, nes uždegimas lietinis ir temperatūra 35,5, bet dėka medikų pastangų, buvau šiek tiek atgautas ir atsiųstas čia remontui“, – 1977 metų laiške rašė A. Bardauskas. (Autor. past. laiško kalba netaisyta)

Su laiškais Bardauskas kartais išsiųsdavo ir kelis rublius, nes jis priklausė profsąjungai. Sovietmečiu profesinės sąjungos nario mokestį mokėjo beveik visi dirbantys asmenys, studentai bei pensininkai.

Muziejaus prižiūrėtojas Baubliais rūpinosi tarsi namais, net ir būdamas ligos patale, jis nerimaudavo, kas prižiūrės muziejų, kaip bus priimami lankytojai.

„Tą pačią dieną, kada jis mirė, mama lankė senelį, o jis sakė: „Nebūk prie manęs, jeigu yra lankytojų, eik, atleisk ir pasakok apie Baublius. Aš, nebijok, nemirsiu.“ Atsakomybę Baubliams jis jautė iki pat mirties“, – prisimena R. Cibauskienė.

A. Bardausko laiškų dėka 1971 m. Baubliai buvo konservuoti ir apdengti stikliniais gaubtais. Tačiau darbų muziejuje nuveikta ir daugiau, po metų į muziejų atvykę restauratoriai pataisė krintančias Baublio lubeles, iškasė įvedimui požeminių kabelių šviesos griovį, atsivežė remontui aslų bei molio. O 1975 m. jau rūpintasi, kad prie Baublių būtų įvesta signalizacija.

„Dar šios savaitės pabaigoje ruošiu aplinkos sutvarkymui štakėtus (autor. past. lentelės, skirtos tvorai statyti) ir kitą medžiagą. Trūksta štakėtams medžiagos, ar negalėtumėte prisiųsti man priklausančių malkų, kurių bent dalį galėčiau panaudoti štakėtų gamybai? Siunčiu Jums ištaisymui klaidų savo darbo knygutę, laukiu jos ir dar vieno dokumento iš Centrinio archyvo, tą gavęs, galėsiu reikaluose slinkti pirmyn“, – 1966 metais „Aušros“ muziejaus direktoriui rašė Bardauskas.

Baublių prižiūrėtojo laiškai rodo, kad muziejaus lankytojai dažniausiai atvykdavo ne tik iš Tarybų Lietuvos ir broliškų respublikų, bet ir iš užsienio. Praėjus metams po Baublių uždengimo stikliniais gaubtais, muziejų aplankė net 35 000 turistų. Daugiausiai lankytojų būdavo sulaukiama šiltuoju metų sezonu. Tuo tarpu žiemą turistų atvykdavo mažiau ir Baublių priežiūra buvo sudėtingesnė.

„Naujesnio nieko, keliai užpustyti, nespėjo kelininkai nuvalyti ir vėl viskas iš naujo, lankytojų į Baublius mažai kas tesilanko, takus vos spėjus kaip kuriuos prakasti ir vėl užpusto. Sekančią vasarą žadama pas mus pradėti daug naujų statybų, bet tą parodys ateitis. Atleiskite visi už visus trukdymus“, – 1981 m. laiške dėstė Bardauskas.

Baublių prižiūrėtojas rūpinosi, kad muziejuje būtų suvenyrų ir „burhlinukų“ (lankstinukų), kuriuos, panašu, lankytojai ypač mėgo.

 „Dėl „burhlinukų“, jeigu kiek galima gauti, išpirkite, man jie pravers, aš jų paštu buvau per Naudužą gavęs 200 štukų, bet tas tik lašas į jūrą“, – 1967 m. rašė Bardauskas.

1975 m. Baublių prižiūrėtojui vėl pablogėjo sveikata, „Aušros“ muziejaus darbuotojas V. Vaitiekūnas parūpino Bardauskui vaistų, už kuriuos vyras buvo labai dėkingas. Tais pačiais metais Baublių prižiūrėtojas svarstė, ar sugebės muziejuje dirbti ilgiau nei iki 1976 m. rudens.

„<…>, o paskui kas dirbs, nežinau. Nori tą darbą perimti duktė Loveikienė, bet kažin ar ji galės ir ar sugebės, nes kasmet lankytojų gausėja, pageidavimai įvairėja ir darbų daugėja. Prie Baublių būtinai reikia 4 ar 6 suoliukų, nes esamieji nebetinkami, apie tai priminkite direktoriui. Šiaip naujesnio nieko, tuo ir baigiu, nes reikia eiti priimti ekskursijas“, – 1975 m. laiške užsiminė muziejaus prižiūrėtojas.

Archyvuose taip pat galima rasti 1971 m. Rimtauto Šilinio filmą „Ar gyvas dar Baublys?“. Jame yra įamžintas A. Bardauskas su žmona One. Baublių prižiūrėtojas filme per 21-erius darbo metus priėmė daugybę lankytojų.

„Kiek aš žmonių praleidau! Dienoje kartais kelis šimtus. Tai pasakoju, pasakoju, pasakoju, įvargstu taip, kad vakarais liežuvio neapverčiu – pradeda trūkti žodžio. Galėtų būti magnetofonas, kad galėčiau užsukti, paleistų mano įrašytą kalbą ir pavaduotų mane. O tas gal pravers man numirus, būtų gerai“, – 1971 m. svarstė ilgametis Baublių prižiūrėtojas.

Bardauskas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1981 m.

Dirbo be atlygio

Bardausko šeima buvo ne vienintelė atsidavusi Baublių priežiūrai. Šiuo muziejumi ir jo aplinka taip pat rūpinosi Antanas Normantas su šeima.

1986 m. laiške, adresuotame istorikui Benediktui Šetkui, Baublių prižiūrėtojo Antano Normanto sūnus Anicetas rašė, kad prie Baublių aplinkos tvarkymo dirbo visa šeima: mama rūpindavosi gėlynu, tėvas nušienaudavo jau tada įrengtus „gazonus“ (vejas), pilaites ir aplinką. Normantų šeimoje augo trys vaikai: Leonardas, Anicetas ir Onutė.

„Mes vaikai glėbiuodavome žolę. Ypač daug darbo būdavo rudenį: klevai, gluosniai, liepos ir kiti augę medžiai visą aplinką išmargindavo įvairių spalvų lapų mozaika. Reikėjo lapus vis grėbstyti. Darbas sunkokas buvo man, prisimenu: klevo lapai dideli, netrunka užsimauti ant grėblio dantukų, nutraukiu lapus, vėl traukiu sunkų grėblį ir vėl tas pats…, o čia tėvų nurodymas, kad neliktų nei vieno lapo… Būdavo atvejų, kada sugrėbstom į krūveles, tik liko juos išvežti, o čia vėjo sukiniai… išžarsto, išnešioja, kur jam patinka, ką gi, vėl iš naujo“, – rašė Baublių prižiūrėtojo sūnus Anicetas. (Autor. past. laiško kalba neredaguota)

Sūnus laiške mini, kad tėvas kurį laiką gyveno Bardžių kaime, o vėliau persikėlė į Baublius. Tėvai gyveno Dionizo Poškos svirne. Kaip prisimena sūnus Anicetas, šis svirnas stovėjo truputį „išbėgęs“ iš pilaičių tarpo, prie darželio – gėlynėlio.

A. Normantas sodą ir pasodino ąžuoliukų, padėjo supilti garsiąsias Baublių pilaites bei išvalė ir prileido žuvies tvenkinį.

„[Jis buvo] aktyvus mokyklos statytojas, ypač tas, kur buvo reikalingas kalvės žaizdras, priekalas ir kūjis. Manau, kad šis žmogus, dirbęs be užmokesčių, be pinigų, deramai vykdė istoriko D. Poškos lūkesčius: „Kad keletą amžių galėsim prabūti“. Vėliau šią estafetė perėmė etatiniai darbuotojai“ , – laiške minėjo Anicetas Normantas.

Baublių prižiūrėtojo sūnaus teigimu, muziejaus teritorijos vejose ir pakraščiuose žydėjo mamos rūpestingai prižiūrimi įvairiaspalviai jurginai. O takelių pakraščius paryškindavo kalkėmis nudažyti akmenukai.

„Kas metai Sekminių antrąją dieną Baubliuose (nuo kurių metų nežinau) buvo organizuojamos gegužinės. Programoje – Skaudvilės, Upynos, Girdiškės, Košių, Bijotų pradinių mokyklų mokinių gimnastikos pratimai, dainos, vaidinimai. Šios šventės neapsieidavo be tėvo: padarydavo sceną, neišpasakytai daug darydavo suolų, publikai susodinti“, – laiške prisiminė A. Normanto sūnus.

Antanas Normantas Baubliuose dirbo be jokio atlygio, už savo pinigus samdydavo vyrus, kuriems liepdavo išnaikinti prie muziejaus dideliais būriais gyvenusias varnas.

„Pagalvoju dažnai, kažin, kad taip metelius kitus be grašio? Tuoj pasipiltų verksmu persunkti laiškai į redakcijas, prokuratūras ir t.t. Jau už vien kulto akmenų nurinkimą, manau, kad peikdamas istorinę medžiagą gerbiamas S. Skrodenis (be abejonės tai jo didelis darbas), galėjo nepagailėti rato 10 raidžių įrašymo t.y. 27 knygutės puslapyje šalia A. Bardausko įrašyti ir A. Normantą“, – laiške apgailestavo Baublių prižiūrėtojo sūnus A. Normantas.

Antanas Normantas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1939 m.

***

Tekstą parengė istorikė, žurnalistė Vesta Vitkutė.

Projektą bendruomenės savaitė „Muziejus suartina“ 2026 finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.

Organizatorius – Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus