Rugsėjo 29–spalio 6 d. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Renata Jančiauskienė kartu su Lietuvos savivaldybių muziejų bendrijos nariais dalyvavo kvalifikacinėje kelionėje. 2026 m. kelionės kryptimi pasirinkta Šveicarija, pakeliui aplankyti Lenkijos ir Vokietijos muziejai, kultūros paveldo objektai.
LENKIJA IR VOKIETIJA. Muziejų vadovai lankėsi Vroclavo nacionaliniame muziejuje (Lenkija), kuriame susipažino su įspūdinga meno kūrinių kolekcija. Vokietijoje, Bamberge, apžiūrėta Naujoji rezidencija (Neue Residenz), kurios istorinėse erdvėse eksponuojami senosios dailės kūriniai.
ŠVEICARIJA. Muziejininkų grupė aplankė tris svarbius šalies miestus – Liucerną, Ženevą ir Ciurichą. Kelionės metu taip pat skirta laiko pažinčiai su įspūdingu Alpių kraštovaizdžiu.
Liucernoje aplankyta privati Rosengart meno kolekcija (Sammlung Rosengart), kurioje saugomi pasaulinio garso menininkų Pablo Picasso, Marco Chagallo, Amedeo Modigliani, Paulo Cézanne’o ir Henri Matisse’o kūriniai. Neišdildomą įspūdį paliko ir miesto kultūros paveldo objektai – Liucernos Liūto paminklas bei istorinis Koplyčios tiltas (Kapellbrücke), kurio medines konstrukcijas puošia istoriniai paveikslai.
Ženevoje lankytas privatus laikrodžių muziejus „Patek Philippe“, kuriame pavyko aptikti ir su Lietuva susijusių istorinių ženklų. Muziejaus ekspozicija atskleidžia laikrodininkystės istoriją ir Šveicarijos, kaip aukštos kokybės laikrodžių gamybos centro, įsitvirtinimą pasaulyje.
Ciuriche aplankytas Šveicarijos nacionalinis muziejus (Landesmuseum Zürich). Nuolatinėse ir laikinosiose ekspozicijose pristatoma šalies istorija, archeologinis paveldas, bankininkystės raida, Šveicarijos neutralumo politika Europos karų kontekste. Muziejus nevengia ir jautrių visuomenės istorijos bei dabarties temų, tarp jų – prostitucijos teisinio reguliavimo.
Ką tokios kelionės suteikia muziejininkams? Tai galimybė ne tik susipažinti su kitų šalių muziejų rinkiniais, bet ir stebėti skirtingus ekspozicijų rengimo, paveldo interpretavimo, lankytojų įtraukimo bei muziejų komunikacijos būdus. Ne mažiau svarbus profesinis bendravimas su Lietuvos savivaldybių muziejų vadovais, dalijimasis patirtimi ir idėjomis, kurias galima pritaikyti savo muziejuose.
Šilalės Vlado Satkevičiaus muziejaus filialas Dionizo Poškos Baublių muziejus kviečia menininkus ir parodų kuratorius teikti paraiškas parodų organizavimui 2027 metams.
Siūlomos erdvės parodų eksponavimui:
Konferencijų salė – profesionaliajam menui;
I aukšto koridorius – debiutuojantiems autoriams;
II aukšto ekspozicinė erdvė – mėgėjų menui ir informacinėms parodoms;
2027 m. parodų prioritetai:
Profesionaliosios dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno kūrėjų parodos;
Parodos, susijusios su svarbiais einamųjų metų istoriniais, kultūriniais, visuomeniniais reiškiniais;
Socialinę atskirtį mažinančios ir bendruomeniškumą skatinančios parodos.
Baubliai, per 214 gyvavimo metų, sukaupė įvairių istorijų ir subūrė didžiulę juos prižiūrėjusią bendruomenę. Dar ir dabar sovietmečiu gyvenę žmonės prisimena Baublių prižiūrėtoja Aleksą Bardauską. Jo dėka pirmasis Lietuvos muziejus buvo rūpestingai prižiūrimas, o Bardauskų šeimos istorija tapo amžiams susieta su Baubliais. Tiesa, Bardauskai buvo ne vienintelė šeima prižiūrėjusi šį objektą.
1970 m. Bardauskas stovi prie Baublio. Gedimino Stanislovo Ilgūno nuotrauka.
Baubliais rūpinosi iš kartos į kartą
Aleksas Bardauskas Baublius prižiūrėjo apie 30 metų. Grįžęs iš tremties jis įsikūrė netoliese muziejaus ir dirbo malkų skaldytoju mokykloje (dabar čia yra Bijotų dvaro sodyba). Bardausko anūkė Rasa Cibauskienė sako, kad senelis dirbdamas mokykloje, savanoriškai pradėjo rūpintis ir Baubliais. Bardauskas kartu savo žmona Ona atkūrė gėlių darželį šalia muziejaus. O vėliau, pastebėjus vyro pastangas rūpintis Baublių aplinka, jis paskirtas muziejaus sargu.
„Seneliui dirbant Baubliuose buvo atsiliepimų knygos, jis neišleisdavo nei vieno lankytojo, kol jie nepasirašydavo. Buvo daugybė tokių atsiliepimų knygų, bet jų nėra išlikę“, – sako Bardausko anūkė R. Cibauskienė.
Pirmasis Lietuvos muziejus įsirašė į Bardauskų giminės istoriją. Darbas Baubliuose tapo įprastu iš kartos į kartą, čia Bardauskų šeima išdirbo apie 60 metų. Be Bardausko muziejuje dirbo dukra Stefa Eugenija Loveikienė , o vėliau – jo anūkė Rasa Cibauskienė.
„Senelis perdavė istorijas mamai, o vėliau ji man sakė: „Tu čia dirbsi“. Dar būnant vaiku eidavau tvarkyti Baublių aplinką, po truputį man buvo perduodama Baublio istorija iš senelio“, – prisimena R. Cibauskienė.
Bardauskui dirbant muziejaus prižiūrėtoju, Baubliai priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Tuo laikotarpiu Baublių aplinka buvo gana apleista, sunkios būklės buvo ir netoliese esanti mokykla. Tačiau Bardausko ir jo šeimos rūpesčiu buvo rūpinamasi, kad muziejaus teritorija būtų prižiūrima. Bardauskų šeima gyveno šalia mokyklos buvusiame priestate, o Baubliai jiems tapo tarsi antraisiais namais.
„Darbo buvo labai daug, į laikrodžio rodykles mes nežiūrėdavome. Būdavo grįžti su dviračiu pamelžęs karves, o čia jau ekskursija atvažiavusi. Mesdavai viską, persirengdavai ir spėdavai dar ateiti priimti turistus“, – sako R. Cibauskienė.
2010 m. lietuvių kraštotyrininkas Aleksandras Šidlauskas „Šiaurės atėnų“ laikraštyje rašė apie A. Bardauską. Jį rašytojas prisiminė kaip energingą žmogų, kiekvieną mielai sutinkantį ir priimantį.
„A. Bardauskas niekuomet nestokodavo geros nuotaikos, turėjo subtilų humoro pajautimą. Nors ir vaikščiojo šlubčiodamas, su lazdele, niekuomet nesiskųsdavo negaliomis – pablogėjusia sveikata, kojų reumatu“, – rašė A. Šidlauskas.
Kraštotyrininko teigimu, Bardauską dažniausiai ir buvo galima sutikti prie Baublių: tai teritorijoje besitvarkantį, tai poilsiaujantį, ant suoliuko pavirtusį, tai rajoninį laikraštį „Artojas“ beskaitantį.
„Džiaugdavosi keliauninką pamatęs. Pirmiausia pasiteiraudavo, iš kur tas atvykęs, ar čia pirmą kartą, kas patarė į Baublius važiuoti. Būtinai paragindavo parašyti keletą žodžių į lankytojų knygą. Dažnai rekomenduodavo nuvykti į netoli esantį Upynos kolūkio visuomeninį kraštotyros muziejų, kurį tvarkė Klemensas Lovčikas“, – 2010 m. „Šiaurės atėnuose“ dalijosi A. Šidlauskas.
Tas pačias senelio savybes išskiria ir Bardausko anūkė.
„Senelis buvo labai rūpestingas, atsakingas ir įdomiai mokėjo perteikti žinias. Manau, jis iš aplinkinių žmonių daug žinojo, nes istorijos apie muziejų būdavo perpasakojamos iš kartos į kartą. Net praėjus 20–30 metų nuo jo mirties, žmonės vis dar klausdavo: „Kur tas senukas?“, – sako Bardausko anūkė.
Baublių prižiūrėtojas taip pat pasižymėjo taupumu. Anot anūkės, jis neišmesdavo jokios šakelės, o nešdavo ją į netoliese nuo Baublių esančius namus.
„Muziejuje būdavo prekiaujama tokiais ženkliukais, kurie kainuodavo 21 kapeiką. 20 kapeikų jis turėjo atiduoti gamintojui, o po 1 kapeiką senelis dėdavo į stiklainį ir taip taupydavo“, – prisimena Bardausko anūkė.
„Dionizo Poškos baublių saugotojas Bardauskas“. Albumas „Aplink Lietuvą 1970 m.“ Nuotr. autor. Stanislovas Gediminas Ilgūnas.
Prižiūrėtojo atsidavimą rodo laiškai
A. Bardauskas taip pat buvo reiklus ir dėmesingas žmogus, jis nuolat rašydavo laiškus muziejaus darbuotojams bei žmonėms, kurie galėtų pasirūpinti pirmojo Lietuvos muziejaus gerove. Šios Baublių prižiūrėtojo savybės greičiausiai atsirado iš administracinio darbo patirties, nes Bardauskui anksčiau teko dirbti Skaudvilės seniūnu.
Ilgamečio muziejaus darbuotojo 1966–1981 m. rašyti laiškai dar ir dabar yra saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Dažniausiai A. Bardauskas rašė „Aušros“ muziejininkui, kraštotyrininkui Vincentui Vaitiekūnui. Jam prižiūrėtojas pranešdavo apie Baublių muziejaus būklę bei lankytojus.
1973 m. A. Bardausko laiškas V. Vaitiekūnui. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Tiesa, dalis laiškų pasižymi ne tik formalumu, bet ir asmeniškumu. Nuolatinis darbas, dažnos muziejaus lankytojų ekskursijos, išvargindavo Baublių prižiūrėtoją, o vėliau tai atsiliepdavo ir jo sveikatai. Bardauskas ne kartą sirgo plaučių uždegimu, gripu, jį kankino ir padidėjęs kraujo spaudimas. Savo sveikatos būklę jis išsamiai aprašydavo Vaitiekūnui. 1977 m. Baublių prižiūrėtojas ypač sunkiai susirgo ir buvo arti mirties.
„Kada jūs su talka buvote atvykęs patvarkyti Baublius, aš jau jaučiausi stipriai fiziniai išsekęs ir galvojau, ar beišlaikysiu iki metų galo. O kada pradėjau spjaudyti krauju, skubiai kreipiausi į medikus, kur nustatė, kad man stiprus abiejų plaučių uždegimas su paūmėjimu ir kad gyventi liks nedaugiau 3 dienų, nes uždegimas lietinis ir temperatūra 35,5, bet dėka medikų pastangų, buvau šiek tiek atgautas ir atsiųstas čia remontui“, – 1977 metų laiške rašė A. Bardauskas. (Autor. past. laiško kalba netaisyta)
Su laiškais Bardauskas kartais išsiųsdavo ir kelis rublius, nes jis priklausė profsąjungai. Sovietmečiu profesinės sąjungos nario mokestį mokėjo beveik visi dirbantys asmenys, studentai bei pensininkai.
A. Bardausko laiško vokas V. Vaitiekūnui. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Muziejaus prižiūrėtojas Baubliais rūpinosi tarsi namais, net ir būdamas ligos patale, jis nerimaudavo, kas prižiūrės muziejų, kaip bus priimami lankytojai.
„Tą pačią dieną, kada jis mirė, mama lankė senelį, o jis sakė: „Nebūk prie manęs, jeigu yra lankytojų, eik, atleisk ir pasakok apie Baublius. Aš, nebijok, nemirsiu.“ Atsakomybę Baubliams jis jautė iki pat mirties“, – prisimena R. Cibauskienė.
A. Bardausko laiškų dėka 1971 m. Baubliai buvo konservuoti ir apdengti stikliniais gaubtais. Tačiau darbų muziejuje nuveikta ir daugiau, po metų į muziejų atvykę restauratoriai pataisė krintančias Baublio lubeles, iškasė įvedimui požeminių kabelių šviesos griovį, atsivežė remontui aslų bei molio. O 1975 m. jau rūpintasi, kad prie Baublių būtų įvesta signalizacija.
„Dar šios savaitės pabaigoje ruošiu aplinkos sutvarkymui štakėtus (autor. past. lentelės, skirtos tvorai statyti) ir kitą medžiagą. Trūksta štakėtams medžiagos, ar negalėtumėte prisiųsti man priklausančių malkų, kurių bent dalį galėčiau panaudoti štakėtų gamybai? Siunčiu Jums ištaisymui klaidų savo darbo knygutę, laukiu jos ir dar vieno dokumento iš Centrinio archyvo, tą gavęs, galėsiu reikaluose slinkti pirmyn“, – 1966 metais „Aušros“ muziejaus direktoriui rašė Bardauskas.
A. Bardauskas ir Bijotų mokyklos mokiniai. Ar gyvas dar Baublys filmo stop kadras.
Baublių prižiūrėtojo laiškai rodo, kad muziejaus lankytojai dažniausiai atvykdavo ne tik iš Tarybų Lietuvos ir broliškų respublikų, bet ir iš užsienio. Praėjus metams po Baublių uždengimo stikliniais gaubtais, muziejų aplankė net 35 000 turistų. Daugiausiai lankytojų būdavo sulaukiama šiltuoju metų sezonu. Tuo tarpu žiemą turistų atvykdavo mažiau ir Baublių priežiūra buvo sudėtingesnė.
„Naujesnio nieko, keliai užpustyti, nespėjo kelininkai nuvalyti ir vėl viskas iš naujo, lankytojų į Baublius mažai kas tesilanko, takus vos spėjus kaip kuriuos prakasti ir vėl užpusto. Sekančią vasarą žadama pas mus pradėti daug naujų statybų, bet tą parodys ateitis. Atleiskite visi už visus trukdymus“, – 1981 m. laiške dėstė Bardauskas.
Baublių prižiūrėtojas rūpinosi, kad muziejuje būtų suvenyrų ir „burhlinukų“ (lankstinukų), kuriuos, panašu, lankytojai ypač mėgo.
A. Bardauskas prie Baublio. Apie 1967 m. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus fondo nuotrauka.
„Dėl „burhlinukų“, jeigu kiek galima gauti, išpirkite, man jie pravers, aš jų paštu buvau per Naudužą gavęs 200 štukų, bet tas tik lašas į jūrą“, – 1967 m. rašė Bardauskas.
1975 m. Baublių prižiūrėtojui vėl pablogėjo sveikata, „Aušros“ muziejaus darbuotojas V. Vaitiekūnas parūpino Bardauskui vaistų, už kuriuos vyras buvo labai dėkingas. Tais pačiais metais Baublių prižiūrėtojas svarstė, ar sugebės muziejuje dirbti ilgiau nei iki 1976 m. rudens.
„<…>, o paskui kas dirbs, nežinau. Nori tą darbą perimti duktė Loveikienė, bet kažin ar ji galės ir ar sugebės, nes kasmet lankytojų gausėja, pageidavimai įvairėja ir darbų daugėja. Prie Baublių būtinai reikia 4 ar 6 suoliukų, nes esamieji nebetinkami, apie tai priminkite direktoriui. Šiaip naujesnio nieko, tuo ir baigiu, nes reikia eiti priimti ekskursijas“, – 1975 m. laiške užsiminė muziejaus prižiūrėtojas.
A. Bardausko naujametinis atvirukas V. Vaitiekūnui. Šiaulių Aušros muziejaus archyvas.
Archyvuose taip pat galima rasti 1971 m. Rimtauto Šilinio filmą „Ar gyvas dar Baublys?“. Jame yra įamžintas A. Bardauskas su žmona One. Baublių prižiūrėtojas filme per 21-erius darbo metus priėmė daugybę lankytojų.
„Kiek aš žmonių praleidau! Dienoje kartais kelis šimtus. Tai pasakoju, pasakoju, pasakoju, įvargstu taip, kad vakarais liežuvio neapverčiu – pradeda trūkti žodžio. Galėtų būti magnetofonas, kad galėčiau užsukti, paleistų mano įrašytą kalbą ir pavaduotų mane. O tas gal pravers man numirus, būtų gerai“, – 1971 m. svarstė ilgametis Baublių prižiūrėtojas.
Bardauskas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1981 m.
A. Bardauskas žvejoja.
Dirbo be atlygio
Bardausko šeima buvo ne vienintelė atsidavusi Baublių priežiūrai. Šiuo muziejumi ir jo aplinka taip pat rūpinosi Antanas Normantas su šeima.
1986 m. laiške, adresuotame istorikui Benediktui Šetkui, Baublių prižiūrėtojo Antano Normanto sūnus Anicetas rašė, kad prie Baublių aplinkos tvarkymo dirbo visa šeima: mama rūpindavosi gėlynu, tėvas nušienaudavo jau tada įrengtus „gazonus“ (vejas), pilaites ir aplinką. Normantų šeimoje augo trys vaikai: Leonardas, Anicetas ir Onutė.
„Mes vaikai glėbiuodavome žolę. Ypač daug darbo būdavo rudenį: klevai, gluosniai, liepos ir kiti augę medžiai visą aplinką išmargindavo įvairių spalvų lapų mozaika. Reikėjo lapus vis grėbstyti. Darbas sunkokas buvo man, prisimenu: klevo lapai dideli, netrunka užsimauti ant grėblio dantukų, nutraukiu lapus, vėl traukiu sunkų grėblį ir vėl tas pats…, o čia tėvų nurodymas, kad neliktų nei vieno lapo… Būdavo atvejų, kada sugrėbstom į krūveles, tik liko juos išvežti, o čia vėjo sukiniai… išžarsto, išnešioja, kur jam patinka, ką gi, vėl iš naujo“, – rašė Baublių prižiūrėtojo sūnus Anicetas. (Autor. past. laiško kalba neredaguota)
Sūnus laiške mini, kad tėvas kurį laiką gyveno Bardžių kaime, o vėliau persikėlė į Baublius. Tėvai gyveno Dionizo Poškos svirne. Kaip prisimena sūnus Anicetas, šis svirnas stovėjo truputį „išbėgęs“ iš pilaičių tarpo, prie darželio – gėlynėlio.
Ona Bardauskienė 1971 m. Ar gyvas dar Baublys stop kadras.
A. Normantas sodą ir pasodino ąžuoliukų, padėjo supilti garsiąsias Baublių pilaites bei išvalė ir prileido žuvies tvenkinį.
„[Jis buvo] aktyvus mokyklos statytojas, ypač tas, kur buvo reikalingas kalvės žaizdras, priekalas ir kūjis. Manau, kad šis žmogus, dirbęs be užmokesčių, be pinigų, deramai vykdė istoriko D. Poškos lūkesčius: „Kad keletą amžių galėsim prabūti“. Vėliau šią estafetė perėmė etatiniai darbuotojai“ , – laiške minėjo Anicetas Normantas.
Baublių prižiūrėtojo sūnaus teigimu, muziejaus teritorijos vejose ir pakraščiuose žydėjo mamos rūpestingai prižiūrimi įvairiaspalviai jurginai. O takelių pakraščius paryškindavo kalkėmis nudažyti akmenukai.
„Kas metai Sekminių antrąją dieną Baubliuose (nuo kurių metų nežinau) buvo organizuojamos gegužinės. Programoje – Skaudvilės, Upynos, Girdiškės, Košių, Bijotų pradinių mokyklų mokinių gimnastikos pratimai, dainos, vaidinimai. Šios šventės neapsieidavo be tėvo: padarydavo sceną, neišpasakytai daug darydavo suolų, publikai susodinti“, – laiške prisiminė A. Normanto sūnus.
Bardauskas su žmona Ona prie Baublių 1971 m. Ar gyvas dar Baublys stop kadras.
Antanas Normantas Baubliuose dirbo be jokio atlygio, už savo pinigus samdydavo vyrus, kuriems liepdavo išnaikinti prie muziejaus dideliais būriais gyvenusias varnas.
„Pagalvoju dažnai, kažin, kad taip metelius kitus be grašio? Tuoj pasipiltų verksmu persunkti laiškai į redakcijas, prokuratūras ir t.t. Jau už vien kulto akmenų nurinkimą, manau, kad peikdamas istorinę medžiagą gerbiamas S. Skrodenis (be abejonės tai jo didelis darbas), galėjo nepagailėti rato 10 raidžių įrašymo t.y. 27 knygutės puslapyje šalia A. Bardausko įrašyti ir A. Normantą“, – laiške apgailestavo Baublių prižiūrėtojo sūnus A. Normantas.
Antanas Normantas Baubliuose dirbo iki pat savo mirties 1939 m.
***
Tekstą parengė istorikė, žurnalistė Vesta Vitkutė.
„Kas iš to gražumeli, kad nie razumeli“ – sakydavo šilališkiai. Mūsų žemaičiai kiekviena gyvenimo proga rasdavo racionalų su kasdienybe turintį aiškias sąsajas palyginimą. „Murzens kap kiaule žindes“, „Kas iš to gruoži, je nauduos kap iš uoži“. Ir iš tikrųjų, ūkyje ožio naudingumas sąlyginai būdavo menkas, o ir žmogaus grožis gali jokios naudos nesuteikti.
Jei rasdavosi nudilęs daiktas, tada sakyta: „Neaštros peiles – gale y Šelale juote“. Šilališkių pamąstymai, kad „Nek iš numų nevalgis, iš mėška nešėkis“, arba palyginimas „Kauk kap vėlk avietini“ šiai dienai gali kelti šypsį. Muziejus sumanė senoviškus pasakymus perkelti į viešąją erdvę kaip gatvės meno parodą „Ąžuoliniai“.
Smulkiosios tautosakos užrašymai yra mūsų tautos dvasinio palikimo lobis. Paroda parengta iš medžiagos, saugomos Lietuvių literatūros ir tautosakos rankraštyne. Dažnu atveju šie užrašymai buvo užfiksuoti vėlyvuoju sovietmečių kraštotyrininkų ir kitų garsių tyrėjų, kaip Norbertas Vėlius.
Šilalės mieste ir pušyne ant grindinio yra išeksponuota apie 30 smagių senoviškų pasakymų. Vakar kartu su šilališkiais apžiūrėjome dalį parodos, aiškinomės pasakymų prasmes, interpretavome. Smagu, kad žygis po parodą tapo puikiu būdu sujungti skirtingų kartų žmones. Šįsyk vyresniųjų atmintis tapo raktu suprasti mūsų senelių žemaitišką filosofiją.
Deimantės Biliūnės nuotraukos.
🔗 Gatvės meno paroda „Ąžuoliniai“ yra kultūros festivalio programos dalis. Kultūros festivalį „Dausos“ 2026 organizuoja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus; projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Renata Jančiauskienė, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė
Laikraščio kūrimas nė iš tolo nepanašus į lengvą pasivaikščiojimą aplink prūdą. Už kiekvieno išspausdinto žodžio, už kiekvienos publikuotos nuotraukos slepiasi žmonės – jų atliktas darbas: informacijos rinkimas, atranka, leidinio maketavimas, skaitymas, klaidų taisymas, korekcijos, paskutinę akimirką prieš laikraščio spausdinimą išpuolantys netikėtumai, vėliau jau – skaitytojų reakcijos, skambučiai į redakciją, ginčai ir diskusijos, kartais netikslios informacijos atitaisymai kitame numeryje. Nors socialinių tinklų laikais žiniasklaida kaip ketvirtoji valdžia prarado ankstesnes pozicijas, tačiau Šilalės rajone laikraštis „Šilalės artojas“ stebėtinai populiarus ir skaitomas. O tą rodo rajone gyvenančių žmonių skaičiaus (20 530 gyventojų) ir prenumeratorių (3500 tiražas) santykis. Laikraštis nesustodamas eina 75 metus. Pradėtas leisti okupacijos periodu, palydėjo šilališkius į Lietuvos nepriklausomybę ir pats tapo nepriklausomu. Kaip papasakoti, kas yra „Šilalės artojas“ šilališkiui ir svečiui? Pirmajam nieko nereikia sakyti, nes jis turės savo nuomonę, todėl šis tekstas rašytas, galvojant apie antrąjį, apie atvykėlį.
„Šilalės artojo“ puslapiuose nugula didžioji istorija ir mažosios istorijos, kurioms paprastai neskiriamas titulinis lapas. Didžiąją istoriją rašo nugalėtojai, o nugali vis kiti. Kalbame apie politinę istoriją, kuri per 75 metus radikaliai keitėsi, nes socializmą keitė kapitalizmas. Muziejus paskutinį dešimtmetį domina nutylėtos mažosios istorijos. Nuolatinėse ekspozicijose ir parodose įgarsinamos moterys, mažumos, dėmesio stokojančios visuomenės grupės. „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ visas fokusas nukreiptas į šilališkių kasdieną, užfiksuotą laikraštyje publikuotose nuotraukose. Ypatingą vietą užima anksčiau už nuotraukas laikraštyje atsiradęs kitas žanras, karikatūros, kurios skaitytoją visada paveikia emocingiau nei nuotrauka. Įdomu, kad istoriškai senos karikatūros publikuojamos ir šiuolaikiniame „Artojuje“. Iš tiesų, laikraštis Šilalėje neformaliai taip tebevadinamas. Kai sakome, „Ką šiandien rašo „Artojas“, turima galvoje, apie ką šiandien kalbės visa Šilalė.
Mano tėvų namuose „Šilalės artojas“ turi savo kampą, ir kūmos namuose laikraštis turi savo vietą. Pradžioje jis patenka į laikraštinę, tada parnešamas į namus, pavartomas prie stalo, panešiojamas po kambarius, kol vienas ir kitas tėvų paskaito, o tada laikraštis atsiduria „Artojo“ vietoje, prie stalo, ant kėdės, prie kurios niekas nesėdi. Kol namas būdavo šildomas malkom, laikraščio paskutinė stotelė būdavo prie pečiaus. Tas pigus čežantis popierius baisiai gerai tinka prakurai kaime. Radau šeimos albume netgi nuotrauką, kurioje artimieji įamžinti su „Artojumi“. Mano tetis guli lovoje, mažasis broliukas atėjo jį žadinti. Abu vyrai žiūri į objektyvą, o tečiaus rankose laikraštis.
Pamenu, vaikystėje jaunesnė sesė mane mokino, ką reiks daryti, jei „atvažiuos laikraštis fotografuoti“. Tuomkart tvyrojo prastos nuotaikos, bet jaunėlė nepasimetė ir išmąstė. Mergaitė sakė: „Jei mus fotografuos [„Šilalės artojas“], abidvi taip išsivypkim, taip nosis susukim, kad kai įdės [nuotrauką] į laikraštį, nieks mūsų iš klasiokų taip ir nepažins“. Kaip pasakojo laikraščio redaktorė, Angelė Bartaševičienė, kartais vaikai visgi būdavo gąsdinami laikraščiu. O tai turi netgi tam tikrą priešistorę ir realų pagrindą. Laikraščio korespondentai anuomet vykdavo kartu su policijos pareigūnais į reidus. Dabar taip nebedaroma, nes pasikeitė nemažai teisės aktų, atsirado papildomas reguliavimas ir duomenų apsauga.
Iki šiol tvyrojo nuostata, kad „Šilalės artojas“ yra sovietinis, nes tada pradėtas leisti. Tačiau kuruojant parodą ir tyrinėjant fotografijų evoliuciją taip nepasirodė. Kadangi tarybmečiu veikė stipri cenzūra, 1951–1970 metų nuotraukos taip idealizuotos kad tampa nuobodžios, beveik tuščios, nutolusios nuo smurtingos realybės. Tada buvo nuspręsta, kad šią parodą lydės Lietuvos istorijos laiko linija, padedanti suprasti istorinį kontekstą. 1971–1990 metų periodas „spalvingesnis“, nes tada režimas šiltėjo. Tik pažiūrėkite, kokia temų įvairovė ir laisvė plūsteli į laikraščio puslapius nuo 1991 iki 2000 metų. Jei Lietuvos gatvėse tvyrojo „laukinis kapitalizmas“, tai „Šilalės artojaus“ puslapiuose – pasiutpolkė (nuo paradokso iki intymumo). Čia karsto dangtis, naudotas vietoj lovos – iki išlaisvėjusių tėviškų emocijų. Suaugę vyrai nebebijo į rankas paimti savo vaiką, jį glausti. Juk sovietiniais metais vyrui atvirai rodyti jausmus vaikui, netgi stumti vežimą, buvo tabu. Vyro vaizdavimas spaudoje kito labiausiai, moters mažiau, o vaikai visais laikais yra vaikai.
Socialinės temos, kurias užfiksavo Algimantas Ambroza, netgi dabar atrodo gyvos ir aktualios. Laikraščio nuotraukos veikia taip, kad negatyvūs vaizdai veikia stipriau nei pozityvūs. Tai susiję su žmogaus smegenų veikla. „Žmogaus psichologijoje tai vadinama negatyvumo šališkumu (angl. negativity bias). Šis reiškinys reiškia, kad neigiama informacija – grėsmės, konfliktai, kritika, nelaimės – mūsų smegenyse paprastai sukelia stipresnę emocinę, pažintinę ir fiziologinę reakciją nei teigiama informacija. Tai vienas geriausiai psichologijoje ištirtų kognityvinių mechanizmų. Psichologai Roy Baumeister ir kolegos garsioje apžvalgoje suformulavo principą: „Bad is stronger than good“ („Blogis stipresnis už gėrį“).“ (past. DI) Neigiama informacija atrodo patikimesnė, o neigiamos emocijos siaurina dėmesį.
Ruošiant parodą 2026 m. gegužės 8 d. nacionalinėje spaudoje pasirodė žinutė „Šilalės rajone girtas BMW vairuotojas spruko nuo policijos – pareigūnai panaudojo ginklą“. Ironiškai šyptelėjau, didieji portalai operatyviai išviešino šią informaciją, o kultūros naujienos iš regiono tokio dėmesio nesulaukia. „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ jau yra antras mano projektas, kuriame tyrinėju žiniasklaidos galią centro ir periferijos atžvilgiu. 2023 metais pristačiau Google parodą „Negalvokite, kad tai yra ko aš ieškau, tai yra ką aš radau*“. Didelė tikimybė, kad vairuotojas-pažeidėjas bus didesnė įžymybė nei ši paroda, eksponuojama Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje. Todėl kritinis mąstymas ir savistaba, kur link krypsta mūsų dėmesys, yra kiekvieno asmeninė siekiamybė.
Sovietmečiu regioninių Lietuvos laikraščių fotografija funkcionavo tiek kaip represinio-ideologinio aparato dalis, tiek kaip neišvengiamas kasdienybės pėdsakas. Tuomet spaudos fotografija buvo tarsi dvigubas dokumentas: ji ir fiksavo tikrovę, ir kartu ją ideologiškai konstravo. Tai reiškė, kad vaizdai buvo ne tik cenzūruojami pagal tam tikras taisykles, tarkime nuotraukose neturėjo matytis kryžių ar bažnyčių, bet ir angažuojami, redakcijoms sistemingai platinant siužetus kurie legitimizavo ir grąžino santvarką, akcentuodami planų vykdymą, darbo pirmūnus, kolektyvo entuziazmą. Agnė Narušytė apžvelgdama tam tikrą „Tarybinės Dzūkijos“ periodą pastebi, kad fotografijose vien „pastatytos“ scenelės, iliustruojančios visuotinį tautos entuziazmą naujos eros pradžioje, visada ta pati mizanscena: herojus ir jo darbas, herojus ir jam iš šonų sustatyti bendraminčiai, brigada, skaitytojai, visada vienodai giedrais, bet niekada per daug nesišypsančiais veidais, vienodai palinkę, vienodai teigiami. Žvelgiant į tų laikų spaudos fotografijomis perduodamą „tikrovę“ pasitvirtina Johno Taggo tezė, jog fotografija yra galios įrankis. Tad net regioninėje spaudoje fotografija veikė kaip vizualinės disciplinos mechanizmas, reguliuojantis ką ir kaip visuomenė turi matyti. Bendrasis ideologinis naratyvas labiausiai skleidėsi per ryškiai ideologizuotų agentūrų ELTA (Lietuvos) ir TASS (visos TSRS) fotografijas ir kartu su jomis pateikiama trumpa tekstine informacija, kurios privalomai buvo publikuojamos ir Šilalės artojo“ puslapiuose. Regioninių redakcijų fotografams (ar bendradarbiams) buvo patikėta užduotis atrasti vietos sovietmečio idealų atspindintį – genius loci (vietos dvasia) – įtvirtinantį sovietinę tapatybę kaip gėrio ir pažangos ženklą.
Tačiau net ir sovietmečio priežiūros ir cenzūros salygomis fotografija išlaikė ryšį su tikrove. Kaip teigia Johnas Bergeris – nuotraukos yra praeities reliktai, to kas įvyko pėdsakai, tad net ideologiškai suformuotas kadras lieka istoriniu pėdsaku. Kalbant apie „Šilalės artoją“ – tai ypač atsiskleidžia industriniame peizaže ir žmonių veiduose. Industriniai vaizdai (kolūkiai, statybos ir pan.) buvo reprezentuojami kaip pažangos simboliai, tačiau žvelgiant iš šiandien – šie vaizdai leidžia rekonstruoti realias to meto darbo sąlygas, technologinį atsilikimą ar aplinkos pokyčius. Tuo tarpu individualiuose portretuose ir grupinėse darbo akimirkose matomi veidai, nors dažnai ir surežisuoti pagal ideologinį lūkestį (šypsena, pakili laikysena), išlaiko tai ką Rolandas Barthesas apibūdina sakydamas jog fotografija yra smurtinė: ne todėl, kad ji rodo smurtinius dalykus, bet todėl, kad kiekvieną kartą ji jėga užpildo regėjimą ir todėl, kad joje nieko neįmanoma nei atmesti, nei pakeisti. Šie veidai fotografijose įsitvirtina tiesioginiais emocinės būsenos pėdsakais, kurie gali išduoti įtampą, nuovargį ar ambivalentišką būseną, nors tikslas buvo laimingo sovietinio žmogaus portretas.
Šiandien jau turime galimybę iš nuotraukose užfiksuotų veidų skaitmeniniais metodais nustatyti užfiksuotas žmonių emocines būsenas. Tokios technologijos naudojamos rinkodaroje (reakcijų į reklamas matavimui), vartotojų patirčių analizei ir net saugumo srityse. Nors šie tyrimai remiasi statistiniais modeliais ir tai nėra tiesos absoliutas, jos išplečia diskusiją apie fotografiją: nuo vizualinio liudijimo prie platesnio duomenų šaltinio, iš kurio galima išgauti papildomų (nors kartais ir ginčytinų) reikšmių, galinčių atskleisti laikmetį. Šios technologinės galimybės dar labiau sutvirtina dokumentinės fotografijos (nors kartais ir ideologizuotos), kaip laikmečio vizaulainio metraščio, prasmę ir reikšmę istorinių ir antropologinių tyrimų srityse.
Po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo regioninė fotožurnalistika patyrė pirmąjį sisteminį lūžį – politinį–institucinį. Išnykus cenzūrai, fotografija galėjo atsitraukti nuo privalomų ideologinių scenarijų ir realiai įgijo platesnį dokumentinės fotografijos spektrą: tikrosios socialinės problemos, regioninė atskirtis, laisvas ir nesurežisuotas kritinis žvilgsnis į vietos valdžios veiksmus. Tai buvo epistemologinis posūkis – nuo to kaip turi atrodyti tikrovė prie to kas iš tiesų vyksta. Regioniniai laikraščiai tapo svarbia lokalios atminties ir bendruomenių balsų fiksavimo bei sklaidos erdve, kur fotografija atgavo didesnį patikimumą kaip kasdienybės ir faktų liudijimas.
Antroji transformacija, pasiekusi visas ne tik šalies žiniasklaidos organizacijas – XXI amžiaus technologinis lūžis, perėjimas nuo analoginės prie skaitmeninės fotografijos. Tai tam tikra prasme pakeitė ir pačią fotografijos ontologiją bei praktiką. Kaip pažymi Williamas J. Mitchellas, skirtumas tarp analoginės ir skaitmeninės fotografijos yra iš esmės konceptualus, jo nuomone skaitmeniniai vaizdai yra sudaryti iš rastrinio tinklelio, o analoginė fotografija remiasi tęstine erdvine ir tonine variacija. Kitaip tariant, jei analoginė fotografija veikė kaip lėtasis pėdsakas, tai skaitmeninė tampa lanksčiu, redaguojamu greito vaizdo objektu. Martinas Listeris akcentuoja neregėtą vaizdų gamybos ir sklaidos greitį, o Levas Manovichius – jų virtimą duomenimis, lengvai kopijuojamais ir modifikuojamais. Manyčiau, kad mūsų regioninėje spaudos fotografijoje šie lūžiai taip kardinaliai dar neįsigalėjo, nes ji vis dar išliko spaudos – su reikšme, kad ji yra ir atspausdinta laikraštyje, o tai turi skirtumų lyginant su fotografija pateikiama tik internetinėje žiniasklaidoje.
Lyginant abu lūžius – politinį (po 1990 m.) ir technologinį (XXI a. skaitmenizaciją) – galima išskirti jų paraleles ir skirtumus. Politinis lūžis pirmiausia pakeitė turinį ir normatyvumą: kas gali būti fotografuojama ir kaip tai perteikiama. Jis išplėtė realybės reprezentacijos ribas ir sustiprino fotografijos kaip liudijimo funkciją. Tuo tarpu technologinis lūžis transformavo pačią vaizdo prigimtį, gamybą ir cirkuliaciją: padidino greitį, kiekį, prieinamumą, bet kartu susilpnino fotografijos kaip neginčijamo įrodymo statusą.
Jų poveikis regioniniams laikraščiams taip pat skirtingas. Politinis lūžis sustiprino regioninės spaudos vaidmenį kaip vietos demokratijos ir viešumo platformų. Technologinis lūžis priešingai, jis sukūrė naujų iššūkių: konkurenciją su internetiniais portalais, spaudos tiražų mažėjimą, tačiau suteikė galimybę greičiau publikuoti bei pasitelkti daugiau neetatinių bendradarbių, nors tai kuria kitą – patikimumo problemą.
Galiausiai keitėsi ir skaitytojo suvokimas. Po 1990 m. fotografija buvo suvokiama kaip išlaisvintas liudijimas, o skaitmeninėje eroje ji tapo nuolatinio informacijos srauto dalimi, pateikiamo įvairaus dydžio ekranuose. Taip fotografija per se žiniasklaidoje tampa antraeiliu reiškiniu-vaizdu, kuriam skiriame tik sekundę-dvi, kuris dažnai yra mažavertis, nes dėl tam tikrų ekonominių naudų (sau) internetinė žiniasklaida mus tiesio užvertė vaizdais. Vertinant Susan Sontag įžvalgas – vaizdų srautas gali kenkti realybės pojūčiui, o jų perteklius gali silpninti emocinį ir pažintinį įsitraukimą, kai fotografijos sukuria emocinio atstumo paradoksą: empatija vs. nuovargis. Tai tapo realiu iššūkiu laikraščiams, kurie publikuojamomis nuotraukomis turi konkuruoti su internetinėje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose mirgančiais patrauklių ir spalvotų (kartais užgražintų) vaizdų vandenynais. Dažnas mūsų net nesusimąstome kuo skiriasi fotografija ekrane ir atspausdinta: laikraštyje, žurnale ar parodoje. Žiūrėdami į atspausdintą fotografiją mes matome šviesą atsispindinčią nuo popieriaus ir taip švelniai vaizdas formuojamas mūsų akyse. Žiūrėdami į ekraną mes matome šviesą lekiančią tiesiai į mūsų akis iš ekrano ir taip labiau dirginančią mūsų neuronus. Todėl šiais laikais, kai vis labiau reikia konkuruoti dėl visuomenės dėmesio, vaizdai ekrane atrodo labiau patraukiantys skaitytoją. Belieka tikėtis, kad ateinanti lėto gyvenimo banga vėl į žmonių pasąmonę grąžins įprotį gėrėtis viena nuotrauka, o ne šimtais besikeičiančių, dažnai nelabai vertingų, vaizdų. Tokią galimybę tikrai gali pasiūlyti atspausdintas laikraštis, net jei jis nespalvotas.
Nors popierinis laikraštis tradiciškai suvokiamas kaip tekstinės informacijos perdavimo priemonė, giluminiai psichologiniai ir medijų tyrimai rodo, kad jo poveikis atminčiai yra kur kas labiau susijęs su vizualumu. Tekstas suteikia struktūrą ir interpretacinį rėmą, tačiau būtent fotografijos sukuria ilgalaikį atminties įspaudą. Pasak Susan Sontag, nuotraukos pateikia įrodymų, t.y. jos ne tik iliustruoja tekstą, bet ir veikia kaip tikrovės patvirtinimas. Kognityvinės psichologijos tyrimai patvirtina vadinamąjį vaizdo pranašumo efektą. Žmonės geriau įsimena vaizdus nei žodžius. Visi pamename posakį: geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti (perskaityti). Šis efektas aiškinamas dvigubo kodavimo teorija – vaizdai apdorojami tiek vizualiniu, tiek semantiniu lygmeniu, o tekstas – daugiausia semantiniu. Pasak Daniel Kahneman, žmogaus mąstymas dažnai remiasi greitomis, vaizdinėmis asociacijomis, per panašumo atpažinimą, todėl emociniai vaizdai, ypač žmonių veidai, turi stipresnį poveikį nei tekstai. Tai paaiškina kodėl laikraščių fotografijos dažniau ir ilgiau išlieka ilgalaikėje atmintyje nei jų tekstinė analogija.
Kaip Romą išgelbėjo žąsys, taip regioninę spaudą stiprina fotografija ir jos kūrėjai. Grįžkime prie genius loci. Regioninio laikraščio fotožurnalistas dažnai veikia ne tik kaip informacijos fiksuotojas, bet ir kaip savotiškas vietos atminties bei tapatybės saugotojas. Ilgą laiką dirbdamas toje pačioje geografinėje ir socialinėje aplinkoje jis ima fotografuoti ne vien įvykius, bet ir tai ką fenomenologinėje estetikoje įprasta vadinti genius loci – vietos dvasia. Fotografijoje ši sąvoka reiškia gebėjimą perteikti ne tik fizinį peizažą ar architektūrą, bet ir tam tikrą vietos atmosferą, emocinį toną, kultūrinį charakterį bei bendruomenės santykį su aplinka. Tokiu atveju fotografija tampa ne tik dokumentu, bet ir vizualine vietos tapatybės forma.
Lietuvos vizualinės kultūros kontekste genius loci ir vietos atmosferos problematiką yra nagrinėjęs Virginijus Kinčinaitis, kuris pabrėžia fotografijos ir kolektyvinės atminties ryšį, kai subjektyvus laikas jau negrįžtamai supainiotas su fotografiniu laiku, privati atmintis užleidžia vietą kolektyvinei fotografinių vaizdų atminčiai. Ši mintis ypač svarbi regioninei spaudai, nes vietos laikraščių fotografijos ilgainiui tampa bendruomenės kolektyvinės atminties dalimi – vizualiniu rajono ar miesto metraščiu. Regioninėje fotožurnalistikoje genius loci paieška dažnai tampa įmanoma būtent dėl artimo fotografo santykio su bendruomene. Mažesniuose miestuose ar rajonuose fotografas neretai pažįsta fotografuojamus žmones asmeniškai, žino jų istorijas, socialinius ryšius ir vietos kultūrinius kodus. Todėl jo fotografijos gali perteikti ne tik paviršinį įvykį, bet ir gilesnį vietos charakterį – tylos, laukimo, lėtumo, bendruomeninio artumo ar nykstančio regioninio identiteto atmosferą. Tokiu būdu regioninė fotožurnalistika tampa ne tik žiniasklaidos praktika, bet ir savita kultūrinės topografijos forma, kurioje fotografija veikia kaip vietos dvasios liudijimas.
Tačiau kartais genius loci gali tapt ir pats fotografas. Besilankant Šilalėje, vartant „Šilalės artojo“ laikraščių rinkinius, nugirdau istoriją, kai vienam pagrindinių parodos „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ autorių – Algimantui Ambrozai, su redakcijos užduotimi lankantis pas žmones, nutiko įdomi istorija. Fotografuojamasis buvo įsitikinęs, kad pažinojo Algimanto tėtį: „atsimenu, tavo tėvas irgi yra mane fotografavęs”, – sakė žmogus. Net pačiam Algimantui bandant įtikinti, kad atvyko tas pats fotografas, kuris pas žmogų lankėsi prieš kelis dešimtmečius – herojaus nuomonės pakeisti nepavyko. Nors legendos gali būti ir folkloro išdava, tačiau pasak architektūros fenomenologo Christian Norberg-Schulz genius loci yra konkreti tikrovė, su kuria žmogus turi susidurti ir su kuria turi susitaikyti. Regiono fotožurnalistas, nuolat fotografuodamas tą pačią bendruomenę, turi gebėti užfiksuoti subtilius vietos ženklus, kurių išorinis stebėtojas, o kartais ir bendruomenės narys būtų nepastebėjęs. Dažnai tai nulemia fotografo gebėjimas empatiškai susitapatinti, bet tuo pačiu ir pažvelgti kitu kapu, kuriant legendas ir kasdienybės metraštį, kurio dalimi tampame visi.
Šios parodos lankytoją kviesčiau ją žiūrėti ir skaityti ne chronologiškai, o sluoksniais ir kontekstais. Kai kurios nuotraukos pateiktos su platesniu tekstu, ne tik parašu po nuotrauka. Tai leidžia pačiam patirti ar vaizdas / emocija fotografijoje atitinka tai kas rašoma, ar kaip tik disonuoja su tekstu? Tai labiau aktualu sovietmečio laikotarpiui. Nepriklausomos Lietuvos laikmečio nuotraukose paieškokite ar viltis, tikėjimas ir nuoširdi kritika palaipsniui transformavosi į formas ir formalumus, ar išliko nuoširdus tikėjimas savo šalimi? Žiūrėdami parodą laikas nuo laiko pabandykite sustoti it užsimerkę pagalvokite – ką prarastumėte jei tai butu tik tekstų paroda, o po kiek laiko vėl užsimerksite ir pamąstykite jei visiškai neliktų tekstų ir parašų. Paroda parengta taip, kad galėtumėte pajausti ir vieną, ir kitą, kad galėtumėte joje ir atrasti, ir pasimesti, todėl neskubėkite ir mėgaukitės ja, nes grįžę po savaitės ar kelių, greičiausiai ją pamatysite vėl kitaip. Tai tam tikras fotografijos fenomenas, susijęs su žiūrovių būsenomis ir asmeniniais patyrimais.
Mėgaukitės ir neskubėkite, kažin ar greitai rasite laiko pamatyti savo krašto kismą vykusį daugiau kaip per 70 metų.
Tekstą parengė fotografasJonas Staselis
Parodos organizatoriai:
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
Laikraštis „Šilalės artojas“
Partneriai:
Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro atviras jaunimo centras „Pulsas“
VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas
Kultūros festivalį „Dausos“ 2026 organizuoja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė
Liepos 18 d. 18 val. Bijotų dvaro festivalio metu Dionizo Poškos Baublių muziejuje bus atidaryta Šilalėje gimusios tapytojos Daivos Dašenkovienės autorinė tapybos paroda „Tarp grumsto ir žvaigždės“. Teatro dailininkė, scenografijos kūrėja ir tapytoja į gimtąjį kraštą sugrįžta ne tik su naujausiais savo darbais, bet ir su asmenine kūrybos istorija, kurioje susilieja vaikystės prisiminimai, teatras, gamta ir žmogaus būties apmąstymai. Kalbinant autorę apie gimtąsias šaknis, parodos esmę jos nuoširdumas atveria akis į naują pasaulio pažinimą.
Pačiai autorei ši paroda yra kur kas daugiau nei dar viena kūrybos stotelė.
„Sugrįžti į savo šaknis – tai ne tik prisiminimas, o būtinybė. Tai galimybė iš naujo pasimatuoti save: patikrinti savo stiprybę žemiškuose gyvenimo grumstuose ir pasitikrinti siekius beribėse žvaigždėse. Ši paroda – tai mano kelias atgal į save ir dialogas tarp to, kas sena, ir to, kas amžina.“
Šį vidinį dialogą atspindi ir parodos pavadinimas – „Tarp grumsto ir žvaigždės“, gimęs iš žmogaus būties stebėjimo.
„Žmogus dažnai atrodo trapus ir silpnas aplinkai, tačiau viduje jis slepia nepalaužiamą dvasios jėgą. Grumstas čia simbolizuoja žemišką trapumą, sunkumus, laikinumą ir materialiąją mūsų pusę. Žvaigždė – tai amžinybės siekis, vidinė šviesa ir idėjos didybė. Šiame bendrame erdvėlaikyje žmogus ir gamta nesąmoningai sudaro nedalomą vienį, o pati didžiausia stiprybė atsiveria būtent tada, kai sugebame išlaikyti pusiausvyrą tarp savo žemiškų šaknų ir dvasinių aukštumų.“
Baigusi Klaipėdos universiteto Vizualiųjų menų studijas, Daiva Dašenkovienė nuo 2015 metų dirba Klaipėdos dramos teatro dailininke-dekoratore. Teatro patirtis tapo svarbia jos kūrybos dalimi, tačiau tapyba, pasak autorės, leidžia kalbėti apie tai, kas slypi giliau.
„Jeigu teatras yra mūsų realybė, tai tapyba man yra langas į gilesnį jos klodą. Siekiu savo vizualinėmis raiškos priemonėmis net ir negatyvią konotaciją turinčiame išskaityti pozityvinę reikšmę turinčią žinutę. Toks žvilgsnis į teatrinius elementus, savitas jų pergrupavimas leidžia man pabrėžti, išryškinti tai, kas juose svarbiausia. Būtent tokia juslinė prieiga, apimanti tiek kultūrinį bagažą, tiek asmenines patirtis man yra artimiausias tyrinėjimo ir perteikimo kūryboje būdas.“
Kūrybos impulsų autorė ieško pačiame gyvenime.
„Kūryba man yra atsakas į aplinką. Tai vadinu išorine vidinės būtinybės raiška. Pirmiausia mane pagauna impresija – žmogaus būties trapumas ir gamtos didybė. Šį pirminį jausmą vėliau maitina ir augina kitos mano aistros: perskaityta knyga, kino kadro estetika, teatro dramaturgija ar muzikos garsas. Kai visi šie įspūdžiai susilieja į vieną pasakojimą, prasideda pats paslaptingiausias procesas – kompozicijos paieška.“
Svarbią vietą menininkės kūryboje užima gimtinė. Ji sako, kad jos vidinis peizažas gimė dar vaikystėje.
„Mano kūrybos ištakos prasidėjo Šilalės rajono Pakoplyčio kaime – pas močiutę, kur prabėgo mano vaikystė. Tai buvo pirmoji mano mokykla, kurioje mokiausi tyliai stebėti gamtą. Čia patirta gyva impresija susijungė su močiutės skaityta poezija, kur visam šiam natūraliam pasauliui suteikė gilesnę prasmę. Šis vaizdo ir žodžio dialogas tapo mano kūrybiniu pamatu, o sugrįžimas į gimtąjį kraštą leido šiuos prisiminimus transformuoti į drobę.“
Neatsitiktinai paroda pristatoma būtent Dionizo Poškos Baublių muziejuje. Ši vieta, kurioje susitinka gamta, istorija ir kultūra, autorei turi ypatingą reikšmę.
„Sugrįžimas į gimtąjį kraštą ir paroda Baubliuose man turi gilią asmeninę prasmę. Šioje unikalioje vietoje, kur susilieja gamta ir kultūros pėdsakai, mano drobėse atgimstančios antikinės temos ir žmogaus būties paieškos įgauna naują svorį. Tai erdvė, kurioje mano tyrinėjamos vidinės būsenos susitinka su praeities didybe, kviesdamos kiekvieną apmąstyti savo vietą tarp žemės ir dangaus.“
Daiva Dašenkovienė įsitikinusi, kad meno kūrinys tampa gyvas tik tada, kai jame save atranda žiūrovas.
„Visada noriu, kad mano kūryba paskatintų žiūrovą kurti savo asmeninius pasakojimus. Bet kokį meno kūrinį sudaro du elementai: vidinis ir išorinis. Vidinis elementas – tai dailininko sielos emocija, galinti sužadinti panašią žiūrovo emociją. Kuo geresnis meno kūrinys, tuo didesnė tikimybė, kad abi emocijos sutaps. Šiuo požiūriu tapyba mažai skiriasi nuo teatro: abi stengiasi užmegzti ryšį.“
Nors jos paveiksluose atsiveria žmogaus būties, laiko ir atminties temos, pati autorė linki žiūrovams ne ieškoti vieno teisingo atsakymo.
„Žvelgiant į mano tapybos darbus, linkiu žiūrovams ne ieškoti teisingų atsakymų, o tiesiog pabūti su savo vidinėmis būsenomis. Nors tapyboje nagrinėju sudėtingas žmogaus būties ir antikos temas, mano didžiausias troškimas – kad tarp šių žemiškų grumstų atrastumėte savo žvaigždę. Tegul šis susitikimas Baubliuose pripildo Jūsų širdis tikėjimo, vilties ir nenuperkamos šviesos.“
Dėkojame Daivai už atvirą ir nuoširdų pokalbį. Autorinės tapybos parodos „Tarp grumsto ir žvaigždės“ atidarymas ir susitikimas su autore vyks liepos 18 d. 18 val. Dionizo Poškos Baublių muziejuje esančioje konferencijų salėje, Bijotų dvaro festivalio metu. Paroda veiks iki rugpjūčio 31 d. Tai bus proga ne tik pamatyti naujausius Daivos Dašenkovienės darbus, bet ir išgirsti jų gimimo istorijas iš pačios autorės lūpų.
Autorę kalbino Dionizo Poškos Baublių muziejaus muziejininkė Vaida Šegždienė.
Liepos 9 d. 17 val. kviečiame į kultūros festivalio „Dausos“ 2026 diskusiją „Spaudos fotografija kaip krašto vizualinis metraštis“. Pokalbyje su JONU STASELIU, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentu, kalbėsimės apie spaudos fotografijos reikšmę dokumentuojant laikmetį, žmonių kasdienybę ir bendruomenės tapatybę.
Diskusijos metu bus aptariamas laikraščio „Šilalės artojas“ fotografijų archyvas kaip vizualinis krašto metraštis, fotografijų istorinis ir dokumentinis kontekstas, spaudos fotografijos vaidmuo išsaugant kultūrinę ir istorinę atmintį, atskleidžiant bendruomenės gyvenimo istorijas bei jos aktualumas šiandien. Klausimų ir atsakymų sesijoje bus kalbama apie spaudos fotografijos etiką, cenzūros patirtis, archyvinių fotografijų atranką, jų eksponavimo sprendimus ir parodos rengimo procesą.
Jubiliejinėje parodoje „Išartos istorijos: „Šilalės artojui“ 75 metai“ didžiausias dėmesys skiriamas spaudos fotografijai ir vaizdams, tyrinėjant laikraštį kaip šilališkių autentiškumo išraišką. Paroda ypač aktuali šiandien, kai visuomenė iš naujo persvarsto laisvą žodį, cenzūrą ir globalias įtampas pasaulio politikoje. Paroda Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojama iki 2026 m. liepos 17 d.
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus 2026 m. liepos 9 d. 17.00 val.
Parodos organizatoriai: Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus Laikraštis „Šilalės artojas“
Partneriai: Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro atviras jaunimo centras „Pulsas“ VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubas
Kultūros festivalį „Dausos“ 2026 organizuoja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Daugiau informacijos: info@silalesmuziejus.lt arba tel. 0 697 42 967. Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad renginio dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie gali būti skelbiami įvairiose medijos priemonėse.
Gegužės 29 d. 16.00 val. susitikime prie Dionizo Poškos Baublių muziejus, kur vyks tradicinė poezijos šventė ir Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos premijos įteikimas.
Savo kūrybą skaitys Šilalės rajono poetai ir svečiai :
Jūratė Sučylaitė, Verdenė Monika Valkiūnaitė, Augustinas Dainys, Rimas Užgiris, Julius Žėkas, Ingrida Viluckytė, Gražvilė Baleišytė bei Dionizo Poškos premijos laureatas Rokas Drukteinis.
Išvykimas nuo Šilalės viešosios bibliotekos – 15.00 val.
Grįžimas planuojamas apie 19.00 val.
Renginys nemokamas.
RENGĖJAI: Lietuvos rašytojų sąjunga ir Rašytojų klubas, Šilalės rajono savivaldybė, Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus.
ŠVENTĖS RĖMĖJAI: Šilalės kultūros centras, Tenenių seniūnija, Bijotų seniūnija.
Muziejų nakties vakarą bendruomenės savaitėje „Muziejus suartina“ 2026 Bijotuose užbaigė ypatinga šviesos, meno ir simbolių kelionė.
Audriaus Lauručio šviesų projekcija pakvietė sustoti, pažvelgti giliau ir pajusti ryšį tarp istorijos, kultūros, atminties bei vaizduotės. Muziejaus erdvės prisipildė šviesos, paslapties ir vakaro tylos, kuri dar labiau sustiprino šio renginio atmosferą.
Ši instaliacija tapo jautriu Muziejų nakties akcentu, leidusiu dar kartą patirti, kaip menas ir šviesa gali sujungti praeitį su dabartimi.
Dėkojame visiems, kurie buvo kartu – kūrė, klausėsi, stebėjo, jautė ir dalinosi Muziejų nakties akimirkomis. Tegul patirti garsai, istorijos, šviesos ir susitikimai dar ilgai išlieka atmintyje.
Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
2026 m. liepos 9 d.
17.00 val.
Parodos organizatoriai:
Partneriai:
Kultūros festivalį „Dausos“ 2026 organizuoja Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė.
Savo kūrybą skaitys Šilalės rajono poetai ir svečiai :
Į renginį organizuojamas NEMOKAMAS transportas:
