Į Dionizo Poškos Baublių muziejų iš privačios kolekcijos atkeliavo vieno žymiausių Lietuvos XX a. tapytojų Augustino Savicko (1919-2012) tapybos kūriniai. Ši išskirtinė paroda čia veiks ištisus 2024-sius metus.
Pasak menotyrininko A. Andriuškevičiaus, „Dailininko tapybos pasaulis liūdnoka. (…) Ir to liūdnumo priežastis paprasta – autoriaus kontempliuojama žmogaus gyvenimo drama. (…) Pirmiausia – tai monumentalus liūdesys. Toks, kuris tegali gimti sieloje, ne vien suvokiančioje žmogaus dramą, bet ir matančioje mechanizmo, vadinamo gyvenimu, pasauliu ar teatru, kur ta drama rutuliojasi, grandioziškumą (…). Toliau – tai kontempliatyvus liūdesys. Vadinasi, orientuojantis žmogų tiek į išmintį, kaip tam tikrą intelekto pakopą, tiek į kontempliatyvią gyvenimo formą. (…). A. Savicko nutapytas pasaulis yra kitas ne tik tuo požiūriu, kad jis iliuzinis, meninis. Jis, nepaisant jau nurodyto liūdnumo, yra šiek tiek anapusinis, transcendentiškas, antžmogiškas.“
Dailininkas ir dailėtyrininkas A. Savickas – rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio sūnus. 1939 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1939–1940 m. su motina gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje. Studijavo Ženevos universitete (sociologiją). 1940 m. mokėsi Vilniaus dailės mokykloje, 1941 m. – Maskvos meno mokykloje. 1949 m. baigė Vilniaus dailės institutą (mokėsi pas J. Vienožinskį, V. Mackevičių). Nuo 1949 m. dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1951–1972 m. ir 1985–1993 m. dėstė Lietuvos dailės institute (dabar–Vilniaus dailės akademija); profesorius (1985 m.). 1973–1979 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institute.
Nutapė raiškių kamerinio žanro kūrinių, dramatiškų teminių kompozicijų, portretų. XX a. 8–9 dešimtmetyje sukūrė monumentalių daugiafigūrių kompozicijų, kamerinio žanro kūrinių: peizažų, natiurmortų, portretų.
Informacija parengta pagal https://www.menorinka.lt/autorius/253 publikuotą dailininko biografiją. Aleksandro Aleksandravičiaus nuotrauka.
