Turizmo informacijos centras

I – V: 08:00-17:00 (be pietų petraukos); VI: 08:00 – 15:45 (Pietų pertrauka 12:00 – 12:45)

Šilalės rajoną sudaro 14 seniūnijų – Bijotų, Bilionių, Didkiemio, Kaltinėnų, Kvėdarnos, Laukuvos, Pajūrio, Palentinio, Tenenių, Traksėdžio, Upynos, Šilalės kaimiškoji, Šilalės miesto ir Žadeikių. Su išvardintomis seniūnijomis, jų lankytinomis vietomis plačiau galima susipažinti žemiau pateiktoje informacijoje.

Bijotų seniūnija

Bijotai– kaimas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 7 km į šiaurę nuo Skaudvilės, prie automagistralės A1 Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Seniūnijos centras. Koordinatės: 55°28′08″N 22°34′30″E Per kaimą teka Ančios intakas Pela. Bijotų dvaras, vadintas Bardžiais (Bardžių dvaras), minimas nuo XVI a. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei. 1558 m. Bardžių-Mikniškių dvarelį pasidalino Beata Paškevičienė ir jos sesuo. 1790–1791 m. šio dvaro centrą ir aplinkines žemes iš kelių savininkų supirko rašytojas Dionizas Poška, dvare gyvenęs 1790–1830 m.

 D. Poškos Baubliai – pirmasis senienų muziejus Lietuvoje.

Muziejų išskabtuoto ąžuolo kamiene 1812 m. įrengė žemaičių bajoras, rašytojas ir istorikas, kultūros šviesuolis Dionizas Poška (1764 – 1830). Ąžuolą, kuriam tuomet buvo apie tūkstantis metų, žmonės vadino Baubliu.

1824 m. šalia Baublio pastatytas antrasis ąžuolo kamienas (Baublio brolis). Baublyje D. Poška dirbo ir ilsėjosi. Čia jis sudėjo archeologinius radinius, istorinę ir etnografinę medžiagą, senovės dievų atvaizdus, įžymių žmonių portretus ir daugiau kaip 200 knygų bibliotekėlę. Baublio rinkiniais domėjosi mokslininkai, tautinio atgimimo veikėjai, prie jo buvo rengiamos dainų šventės, chorų pasirodymai, gegužinės. D. Poškai mirus, surinktos senienos paties jo valia pasklido po Lietuvą, didžioji jų dalis pražuvo Pirmojo pasaulinio karo metais.

XIX a. pab. – XX a. pr. D. Poškos Baubliams pakeistas šiaudinis stogas, jis apkaltas lentutėmis, padėti cementiniai pamatai. 193.0 m. visuomenės iniciatyva Baubliai buvo apdengti mediniais gaubtais, suveržti metaliniai lankais.

1947 m. Baublių muziejus buvo atkurtas. 1949 m. – 1962 m. Bijotuose veikė  D. Poškos memorialinis muziejus.

Pirmą kartą Baubliai konservuoti 1956 m.

1969 m. Baubliai paskelbti respublikinės reikšmės istorijos paminklu.

1971 m. Baubliams pastatyti stikliniai gaubtai.

2008 m. Bijotų dvaro sodyba, vadinama Baublių, paskelbta kultūros paminklu.

2011 m. užbaigtas projektas  „Bijotų dvaro sodybos – Baublių komplekso pritaikymas turizmui“.

► Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčia – Girdiškėje, prie Bijotų – Upynos vieškelio esanti didžiulė bažnyčia. Neogotikinis šedevras pradėtas statyti 1896 m. Jo architektūrą pagyvina prie šiaurinės sienos priglaustas „gynybinis“ bokštelis. Statyti tokią didelę bažnyčią  girdiškiečius paskatino kaimyninės Stulgių parapijos pavyzdys, kur tuo pat metu kilo dar didesnė mūro šventovė. 1928 m. šventovė buvo konsekruota, jai suteiktas minėtasis titulas – vienintelis toks Lietuvoje. Bažnyčios statyba daugiausiai rūpinosi nuo 1894 m. čia klebonavęs Juozapas Čerkeliauskas (1857-1926).

Bažnyčios viduje yra didžiausia Girdiškės įžymybė – du labai originalūs šoniniai altoriai. Juos apie 1928 m. sukūrė kunigavęs Kazimieras Andriukaitis. Altoriai sukomponuoti iš nužievintų ąžuolų kamienų ir šakų, kurios persipindamos atkartoja gotikinės architektūros ritmą. Altoriai primena D. Poškos aprašytus laikus, kai žemaičiai garbino šventus medžius ir girias. Galbūt D. Poškos pavyzdys įkvėpė K. Andriukaitį taip originaliai panaudoti Girdiškės apylinkių ąžuolus.

► Norberto Paškevičiaus parkas – Poškakaimyje jį, 1825 metais apsodino netikras D. Poškos brolis Norbertas Paškevičius. Parke auga keturliemenė liepa, 4,3 m apimties klevas, ąžuolai ir keliasdešimt tiesiakamienių smulkialapių liepų. Įrengta poilsiavietė leidžia pailsėti gamtos apsupty.

► Simėnų piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Simėnų kaime, dešiniajame Ančios krante, šiauriau santakos su Pela. Piliakalnis dar vadinamas Pelėdkalniu yra aukštumos kyšulyje. Piliakalnio aikštelė pailga šiaurės pietų kryptimi. Ji beveik visa nuplauta upės, liko tik 36 m ilgio, 1-3 m pločio vakarinis kraštas. Jos šiauriniame krašte yra 28 m pločio, 6 m gylio griovys. Beveik visą piliakalnį ir priešpilio rytinę pusę nuplovė Ančia. Jie apaugę lapuočiais, piliakalnio vakarinis šlaitas dirvonuoja.

► Vyšniakalnio kalva – Patvariuose esanti kalva. Ryčiau tebežaliuojančio Ąžuolijos miškelio pavadinimas primena, kad čia būta ąžuolyno, galbūt ir šventvietės. 1990 m. D. Poškos ir čia augusio Baublio atminimui ant Vyšniakalnio pasodinta keliasdešimt ąžuoliukų. Kai kurie jų tvirtai įsikibę į kalvos nugarą ir, matyt, norėtų kada nors tapti Baubliais. Vyšniakalnis gerai matosi iš Bijotų, jis yra maždaug 700 m į šiaurę nuo Baublių. Kalvos link veda visai menkas, labiau pėsčiajam tinkamas, lauko kelelis.

► Antininkų ąžuolas – gyvenvietės įžymybė, dar vadinamas Gumbuotuoju. Žaliuoja jis tolėliau nuo sodybų, šiauriniame Juodgirio pakraštyje. Ąžuolo link veda lauko kelias, atsišakojantis nuo Bijotų-Kražių vieškelio. Pasukti reikėtų už kelio „Košiai“. Pasakojama, jog kadaise Antininkuose apsistojusi švedų kariuomenė. Medis jau tuo metu buvęs didelis, ir kariai ant jo kabinę savo kalavijus. Ąžuolo apimtis – 5,9 m. Kamiene atsivėrusi didelė drėvė, tačiau nudžiūti senolis nesiruošia.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 186-201 p. Kaunas.

Bilionių seniūnija

Bilionys arba Bilioniai – kaimas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Žemaičių plento 197 Kryžkalnis-Rietavas-Vėžaičiai, 5 km į pietryčius nuo Laukuvos. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Koordinatės: 55°35′49″N 22°18′29″E

►Bilionių piliakalnis – pačiame pietiniame Varnių regioninio parko pakraštyje. Pasižvalgius nuo kalno viršaus, matyti jog jis iš visų pusių apjuostas pelkių ir miškų. Bilionių piliakalnis (Švedkalnis) anksčiau vadintas – Šventkalniu. Vietos žmonės pasakoja: ,,Seniau vadinuos ne Šviedkalniu, bet Šventkalnis. Tėn onksčiau liob aukas degins. Paskou šviedie užjiemė tun kalna, unt vėršaus pėlė pasėstatė”. Dar pasakojama, jog švedų dalinys kalne buvo įsikūręs ir vietos gyventojus plėšdavęs, bet vieną vasaros naktį pranykęs.

Nuotr. Bilionių piliakalnis

Piliakalnis pakilęs virš jūros lygio 203 metrus. Netoli nuo Bilionių, pietuose, matosi Padievyčio kalnas, šiaurėje – Medvėgalis. Tai priešakinė grandis tvirtovių, padėjusių gintis nuo Žemaitijos gilumon besiveržiančių kryžiuočių.

Dėl ryškiai matomų piliakalnio gynybinių įtvirtinimų liekanų (terasų) jis primena laiptuotą piramidę. Pietiniame kalvos šlaite yra gausus kultūrinis sluoksnis – rasta lipdytos keramikos  gruoblėtu paviršiumi. Įžymus archeologas L. Kšivickis taip žavėjosi Bilionių piliakalniu, jog įvardijo jį vienu įdomiausių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio archeologijos paminklu.

►Etnografinė Jono Rupšlaukio sodyba – pačioje Bilionių piliakalnio papėdėje per stebuklą išsaugota XIX a. etnografinė sodyba. Ir vieta stebuklingo grožio – pakalnėje ežerėlis su salomis, už žiogrinės tvoros kyla pilies terasos, kieme, po langais trys išlakiniai ąžuolai.  Dviejų galų troba, ąžuolinių sienojų svirnas, keturšlaičiais stogais prisidengęs rąstinis klojimas švenčiausia vieta susirinkti klojiminės kaimo kultūros žmonėms.

►Aukštagirės apžvalgos bokštas – 15 metrų aukščio apžvalgos bokštas Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke. Nuo jo matomas tipiškas Žemaitijos kraštovaizdis, tolumoje esantis Bilionių kaimas ir už jo tyvuliuojantys tvenkiniai. Bokštas pasiekiamas keliu 197 (Kryžkalnis–Rietavas–Vėžaičiai) pasiekus Bilionis ir nuo jų važiuojant link Aukštagirės.

►Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų – dviračių takas

 

 

 

 

Panaudota informacija: Varnių regioninio parko interneto svetainė http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=kultura&sbid=83

http://samogitia.mch.mii.lt/ZZ_2010_3/ZZ_2010_3vidus_68_70.pdf

Didkiemio seniūnija

Didkiemis – kaimas Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 13 km į pietus nuo Šilalės, Jūros upės kairiajame krante. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Koordinatės: 55°22′08″N 22°07′30″E

 Didkiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia stovi Didkiemio kaime, Jūros slėnio kairiajame krante. Bažnyčia liaudies architektūros formų, kryžminio plano, su bokšteliu. Įrengti 2 altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro, su arkiniais vartais. Jame yra kapinės. Medinę bažnyčią 1796 m. pastatė Ignas Daujotas. 1896 m. jai pakeisti sienojai. Iki 1933 m. įkurta parapija. Bažnyčios kultūrinę vertę padidina apie 1860 m. sumeistrauti vargonai. Nors XX a. pradžioje jie buvo perstatyti, tačiau tebeturi originalių medinių detalių.

► Balskų tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys ties Tauragės, Šilutės ir Šilalės rajonų savivaldybių teritorijų riba, 13 km į šiaurės vakarus nuo Tauragės, 5 km į vakarus nuo Pagramančio. Tvenkinys įrengtas 1984 m. užtvenkus Jūros upę žemiau Balskų, 78 km nuo Jūros žiočių, 14,28 m aukščio užtvanka. Telkinio tūris – 14,79 mln. m³. Daugiametis debitas ties užtvanka – 13,7 m³/s. Plotas 279,1 ha. Didžiausias gylis 11 m, vidutinis gylis 5,2 m. Ilgis 17,5 km. Kranto linija 39 km ilgio, vingiuota. Krantai statūs, aukšti. Dalis dešiniojo kranto ribojasi su Pagramančio regioniniu parku. Tvenkinys yra 10-tas pagal plotą Lietuvoje. 2005 m. kairiajame Jūros upės krante, žemiau užtvankos pastatyta hidroelektrinė. Į tvenkinį įteka Aušbruvos, Bikavos, Lolyčios, Žiuržmočio upeliai.

► 500 m. į vakarus nuo Didkiemio bažnyčios kėpsantis penktasis dotas – pajūriams būdingas puskaponierius su dviem šaudymo angom. Kaip ir jo „kaimynai“, tai labai masyvus, vientiso gelžbetonio statinys. 1941 m. jis buvo pastatytas ant kalvelės, kuri sovietmečiu nukasta žvyrui. Tokiu būdu atsidengė doto pamatai, įspūdingai atrodantį statinį dabar galima apžiūrėti „nuo galvos iki kojų“. Vietos žmonės iki šiol stebisi ir pasakoja, kad vykstant darbams, statybai reikalingą medieną, net rąstus, sovietiniai kareiviukai ant savo pečių nešdavo iš kitapus Jūros, kur tebedunkso Tyrelio miškas. Jų numintą į brastą vedantį keliuką ilgai vadino Ruskeliu.

► Paminklas 1947 m. balandžio 7 d. šioje vietoje buvusiame Gerviškių k., MGB skyriaus stribų surengtoje pasaloje, žuvusių Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-osios (Neptūno) kuopos būrio vado Prano Karbauskio–Margio, Tarzano, jo pavaduotojo Kazimiero Šepučio–Dobilo, partizanų ryšininkių Cicilijos Jakienės ir Petronėlės Jakaitės-Masidunskienės atminimui. Atidengtas 2005 m. spalio 23 d. LPKTS Šilalės skyriaus ir Didkiemio seniūnijos iniciatyva.

Panaudota informacija: http://lt.wikipedia.org/wiki/Didkiemio_%C5%A0v._angel%C5%B3_Sarg%C5%B3_b…

http://lt.wikipedia.org/wiki/Balsk%C5%B3_tvenkinys

Kaltinėnų seniūnija

Kaltinėnai – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Šilalės-Kelmės kelio ir Žemaičių plento, Žemaičių aukštumos priekalnėje. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Koordinatės: 55°34′01″N 22°27′22″E Iš Kaltinėnų eina keliai į Kražius, Užventį, Varnius, Šilalę.

► Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia stovi Kaltinėnuose. Bažnyčia atstatyta 1995 m., po 1986 m. kilusio gaisro. Tai modernios sakralinės architektūros statinys su dviem trikampiais bokštais. Pagrindinis vidaus akcentas – didįjį altorių pakeičianti ir laiptais tikinčiųjų link žengianti puspenkto metro aukščio prisikėlusio Kristaus skulptūra – iš balto marmuro ir bronzos (dalininkas Alfonsas Vaura). Bažnyčioje įrengti skaitmeniniai vargonai, langus puošia vitražai, yra 500 vietų salė. Prie bažnyčios įsikūrę senelių globos namai.

Manoma, jog nuo Vytauto Didžiojo laikų Kaltanėnuose yra stovėjusios bent šešios medinės bažnyčios. Priešpaskutinę, 1896 m. statytą bažnyčią ugnis pasiglemžė 1988-aisias. Iš senų laikų beliko tik tradicinė akmenų mūro tvora su vartais ir medinė varpinė, kuri po gaisro buvo perstatyta į laikiną koplyčią.

 Tautos prisikėlimo kryžius – vietiniam Kaltinėnų bažnyčios klebonui Petrui Linkevičiui 1990 m inicijuojant pastatytas baltas Tautos prisikėlimo kryžius. Kryžiaus aukštis apie 20 metrų (autorius – kaunietis menininkas Juozas Rupšys). Kryžius simbolizuoja 1990 m. tautos prisikėlimą, tuo pačiu tai paskutinė Kryžiaus kelio iš unikalių stacijų, kurios iškaltos įvairių Lietuvos menininkų iš akmens dalis.

Nuotr. Tautos prisikėlimo kryžius
Nuotraukos autorius: Ovidijus Pamedytis

► Kaltinėnų dvasingumo parkas   – viena iš labiausiai turistų, maldininkų lankomų vietų. Kaltinėnų apylinkėse – šio miestelio vardu pavadintas Dvasingumo parkas. Šiame parke yra įrengtos Tremtinių kalvarijos. Jas sudaro 21 skulptūra, jos įamžina Kristaus ir tremtinių kančią tremtinių atminimas. Jų autoriai – Lietuvos skulptoriai. Gražiai įrengta Šv. Mergelės koplyčia. Greta skulptūrų ansamblio, ant didelio kalno, į viršų kyla apie 20 metrų aukščio baltas Prisikėlimo kryžius. Jis Lietuvoje laikomas aukščiausiu kryžiumi. Atvykstantieji turi galimybę medituoti vaikščiodami parko teritorijoje nutiestais takais. Parkas pastaraisiais metais tiek žiemą, tiek ir vasarą gražiai tvarkomas, prižiūrimas. Kaltinėnų dvasingumo parkas įkurtas 1989–2006 metais kunigo Petro Linkevičiaus.

 Kaltinėnų kapinių koplyčia – ant kalnelio – aštuonkampė medinė liaudiškos architektūros koplyčia statyta 1798 – aisiais, restauruota 1989 – aisiais. Savo formomis ji primena Račkiškės koplyčią, kuri Lietuvos liaudies buities muziejuje reprezentuoja tradicinę sakralinę architektūrą. Koplyčios viduje kaupiamos iš sunykusių koplytėlių, koplytstulpių surinktos šventųjų skulptūrėlės.

► Dionizo Poškos paminklas/kapas – Kaltinėnų kapinėse atgulęs garsus krašto bajoras, poetas, Baublių muziejaus įkūrėjas. Šiame kape taip pat palaidota D.Poškos žmonos Uršulės motina Rozalija Kasnauskienė, o 1828 m. ir pati Uršulė Poškienė.

► Kutalių kaimas – šeši kilometrai į šiaurės vakarus nuo Kaltinėnų centro esantis kaimas, kuriame gimė 1885 m. vasario 26 d. gimė būsimasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis. 1991 m. čia pastatytas stogastulpis, šalia pilkuoja tipinis akmens stulpelis su stilizuotais Gediminaičių stulpais. Tikslintais duomenimis Stulginskiai gyveno sodyboje, stovėjusioje keli šimtai metrų į šiaurę nuo paminklo.

► Aukščiausią auto magistralės Vilnius-Kaunas-Klaipėda vietą žymi granito plokštė bei išskirtinis gamtos paminklas – Rauško akmuo. Akmuo buvo rastas ir atkastas melioratorių Rauško kaime 1973 m. bei įkurdintas Rauško kaimo viduryje. Tačiau respublikinis kelių statybos trestas, nužiūrėjęs šį įspūdingą riedulį, 1987 m. pervežė jį ir pastatė aukščiausioje vietoje – Šilalės rajono Prienų kaime.

Akmens aukštis – puspenkto metro. Jis turėtų sverti apie 15 tonų. Taip pat šioje vietoje pastatytas dar vienas prasmingas paminklas – aukuras žuvusiems Lietuvos keliuose. Aukščiausios auto magistralės vietoje įrengta poilsio aikštelė, galima apžiūrėti minėtus paminklus.

 Pagrybio piliakalnis – esantis tokio pat pavadinimo kaimelyje, virš apylinkės iškilęs taisyklingos kūgio formos piliakalnis, vadinamas Skuburkalniu. Jis įrengtas ant masyvios, į Akmenos slėnį įsikišusios kalvos. Šlaitai statūs, iki 20 m aukščio, tai žymi, jog juose buvus gynybinių įtvirtinimų. Piliakalnio viršuje yra ovali 20 m ilgio aikštelė, kurioje susibūręs jaunimas seniau švęsdavo Rasos – Joninių šventę. Ant piliakalnio išsikerojęs ąžuolas.

► Pilės piliakalnis – pavadinimas sako, kad čia yra pilė, arba piliakalnis, vadinamas Kepaluškalniu. Jis įrengtas masyviame aukštumos kyšulyje statokais iki 20 m aukščio šlaitais. Apytikriai 45 x 50 m aikštelė pakraščiuose buvo apjuosta suplokštėjusiu gynybiniu pylimu. Be įtvirtinimų, aikštelės pakraštyje yra išlikę dar du pylimai ir trys gynybiniai grioviai. Piliakalnio dydis, jo gynybinių įtvirtinimų mastas leidžia manyti, jog kovų su kryžiuočiais laikotarpiu čia stovėjo viena stipriausių Žemaitijos pilių – Kaltinėnų krašto gynybinis, administracinis centras.

Kepaluškalnio papėdėje 1990 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam ir pergalei Žalgirio mūšyje atminti.

► Labardžiai –žymi gyvenvietė, sakoma, jog 1942 m. kaime rastas lobis – beveik trys šimtai monetų. Dauguma jų – Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto laikais kaldinti lietuviški pusgrašiai. Gyvenvietėje yra išlikusi Labardžių dvarvietė – medinis sukežęs rūmas, keli griūvantys akmenų-plytų mūro ūkiniai pastatai. Šiauriniame dvarvietės pakraštyje šlama įdomus gamtos paminklas – iš vieno kelmo išaugę liepa ir klevas. Dendrologai pabrėžia, jog tokios „vestuvės“ labai retas reiškinys.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 162-174 p. Kaunas.

Kvėdarnos seniūnija

Kvėdarna – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, kelių 164 Mažeikiai-Plungė-Tauragė ir 193 Kvėdarna-Švėkšna-Saugos sankirtoje, 14 km į šiaurės vakarus nuo Šilalės, prie Jūros upės.  Seniūnijos centras. Koordinatės: 55°33′22″N 22°00′00″E

► Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo bažnyčia – tai šeštoji Kvėdarnos bažnyčia. Penktoji sudegė 1915 –aisiais, karo metu. Daugiausiai bažnyčios statyba rūpinosi kunigas Jonas Latvis. 1941 m. birželį bažnyčia pašventinta, tačiau karo pradžioje ji vėl sudegė, liko tiktai sienos. Nors ir nepalankiais okupacijų metais šventovė palaipsniui atstatyta ir įrengta.

Bažnyčią projektavęs Romanas Steikūnas rėmėsi romaninės viduramžių architektūros tradicijomis, todėl pastatas atrodo masyvus, rūstokas. Jis išmūrytas iš akmenų. Didžiausia vidaus interjero puošmena – trys 1942 m. iš Plungės atgabenti altoriai. Didysis – švč. Mergelės Marijos – profesionalaus darbo, panašaus į XVIII a. pab. kurtus vėlyvojo baroko altorius. Kuklesni šoniniai altoriai turi klasicizmo elementų, sprendžiant pagal išvaizdą, galėtų būti sukurti XIX a. Bažnyčioje įrengtas nedidelis istorijos ir meno muziejėlis.

► Kapinių koplytėlė – pietvakarinėje miestelio dalyje. Laipteliais kylantis takas tuoj atves prie koplyčios. Tai labai grakštus liaudiškos architektūros pastatas, tikėtina suręstas dar XIX a. Aplinkui koplyčią telkiasi menotyriniu bei kalbiniu požiūriu vertingiausi antkapiniai paminklai ir kryžiai.

► Gvaldų koplyčia (Drungeliškės) – 500 m. Judrėnų link, ir nuo vieškelio dešinėn atsišakoja lauko keliukas. Jei kiek sausiau, nuvingiavus juo ketvertą kilometrų, pasiekiama koplyčia. Rodos, čia būta Drungilo žemės, iš šios pavardės – vietovės ir koplyčios pavadinimas. Pasakojama, kad ten kur dabar koplyčia, devynioliktame šimtmetyje ant akmens apsireiškė Kristus, vienas žmogus čia rado Jėzaus Nazariečio statulėlę. Ją nunešė į Kvėdarnos bažnyčią, bet po kurio laiko žiūri – vėl ji ant akmens. Kai trečią kartą tai pasikartojo, žmogus ten pastatė koplytėlę ir įdėjo į ją apsireiškusią statulą. Manoma, kad senoji koplytėlė pastatyta apie 1840 m. O 1937 m. kitas žmogus virš mažosios koplytėlės surentė dar vieną didesnę. Žmonės šią vietą laiko stebuklinga, čia esą galima išgyti nuo įvairiausių negalavimų.

Gvaldų bažnyčia (Nuotr. Rimos Norvilienės)

► Kazimiero Jauniaus klėtelė – muziejus – apie 5,5 km atstumu nuo Kvėdarnos miestelio, prie vieškelio Kvėdarna-Rietavas yra Lembo kaimas. Lembo sodžiaus gale, netoli Aitros upės, ant kalvelės stovėjo Jaunių sodyba. Sodyba turėjo apie 1,5 ha žemės plotą, kuriame tilpo sodas, daržai, kiemai, kūdra ir pastatai. Sodyboje buvo gyvenamasis namas, klėtis, dveji tvartai, kiaulininkas, daržinė ir jauja.

1849 m. gegužės 6 d. Juozapo Jauniaus ir Veronikos Grigaliūtės-Jaunienės šeimoje gimė Kazimieras, būsimasis kunigas, kalbininkas, profesorius, garsus lingvistas, padėjęs mokslinius pagrindus lietuvių kalbos tyrinėjimams.

Mažai kas beišliko, kas primintų K.Jauniaus gimtinę. Teliko tik klevai ir tvartas. 1972 metais buvusios klėtelės pamatų vietoje iš ąžuolo rastų buvo suręsta klėtelės kampas, ant kurio pritvirtinta metalinė lentelė su užrašu „Kalbininko K.Jauniaus gimtinė”. Taip pat buvo atkurtas vienas šulinys su svirtimi. 1991 metais buvo atstatyta klėtelė, sodyba buvo aptverta žiogrių bei pjautine tvora. 1992 metais kovo mėnesį buvo atidarytas kraštotyros muziejus, ekspozicijoje bandyta atkurti Jaunių gyvenimą ir buitį. 2012 m. renovuota daržinė. Čia yra nemažai dokumentais bei foto medžiagos apie kraštiečio Kazimiero Jauniaus gyvenimą.

1908 metais kalbininkas profesorius Kazimieras Jaunius mirė toli nuo tėvynės-Peterburge, vienišas ir dideliame skurde. Tik tuomet išsipildė jo svajonė grįžti į gimtąją Lietuvą. Atgulė jis Kaune.

Kazimiero Jauniaus klėtelė – muziejus (Nuotr. Aurelijos Bacevičienės)

► Paminklas Vytautui Didžiajam – priešais Kvėdarnos bažnyčią, kitapus gatvės. Tai aukštas trikampis obeliskas, taip pat dedikuotas Vilniaus miesto 600 – osioms ir Nepriklausomybės 10 – osioms metinėms. Kvėdarnos šaulių būrio iniciatyva paminklas pastatytas 1930 m. minint 500 – ąsias didžiojo kunigaikščio mirties metines. Obelisko autorius – skulptorius Aleksandras Klimaskis.

► Stogastulpis „žuvusiems už Lietuvą tremtyje ir Tėvynėje 1940-1953“ – Kvėdarnoje, Šilalės gatvės ašyje, kitapus buvusios turgavietės. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje panašios paskirties paminklų, pašventintas 1989 – ųjų rudenį. Pagrindinis pastatymo iniciatorius – vaistininkas, kraštotyrininkas, politinis kalinys, Kęstutis Balčiūnas. Stogastulpio autorius – Andrius Martinaitis.

► Plieninis kryžius „žuvusiems už Lietuvos laisvę 1944-1959“ – maždaug 400 m. į šiaurės vakarus nuo stogastulpio, prie Liepų gatvės, pastatytas 1991 m. Jis žymi apytikrę vietą, kur partizaninio karo metais Kvėdarnos stribai ir saugumiečiai užkasdavo nukautus partizanus. Palaidotųjų skaičius nežinomas, bet vienas kvėdarniškis paliudijo, jog saugumiečių priverstas vien 1947-1948 m. čia užkasė apie 40 žmonių.

► Žydų kapinės – jose teišlikę keliasdešimt senų paminklų su žydiškais rašmenimis. 1662 m. pirmą kartą paminėti žydai XIX a. ir XX a. pr. sudarė pusę miestelio gyventojų. Kapinės mena žydų holokausto pradžią – čia sušaudyta ir palaidota 14 senukų ir invalidų. Likusieji žudyti Tūbinių miške.

► Akmuo „Velnio sostas“ – pietrytinėje Padievaičio piliakalnio papėdėje, kairiajame Druskinio upelio krante, guli apytikriai 1,6 x 1,8 m. dydžio ir 0,7 m. aukščio akmuo. 1971 m. jo aplinką ištyrė archeologai, vadovaujami Vytauto Urbanavičiaus. Išaiškėjo, kad prie akmens buvo pagoniška šventvietė. Velnio Sostą nuo upelio pusės juosė didelių riedulių puslankis, kurio centre aptikta 1,5 m gylio ugniavietė su aukojimo pėdsakais.

► Padievaičio piliakalnis  – stačiašlaitis  tarp Jūros ir jos intakėlio Druskinio. Kadangi daugelį metų jį ardo upė, todėl iki šių dienų teliko 55 x 10 m aikštelės kraštas, dalis 7 m aukščio pylimo ir 2 m gylio gynybinio griovio. Prie piliakalnio šliejasi kitu gynybiniu pylimu ir grioviu nuo aukštumos atskirtas beveik hektaro ploto papilys. Žmonės šioje vietovėje apsigyveno ne vėliau kaip III amžiuje. Tai liudija 1986 m. papilyje rasta III a. Romos moneta.

► Kryžius, žuvusiems kovotojams – Šilų miške, tarp Aitros, jos intako Ližės ir naujojo žemaičių plento – 1996 m. atstatyta partizanų slėptuvė, pašventintas kryžius. Ši stovyklavietė mena Šalnos tėvūnijos Lūkšto būrio partizanus, žuvusius 1952 metais. 2013 m. slėptuvė atnaujinta.

► Pajūralio šv. Joakimo bažnyčia – jos medinė pirmtakė sudegė 1893-aisiais. Šventovė iš naujo pastatyta 1906-1908 m., Pajūralio dvaro savininko grafo Vladislovo Pliaterio lėšomis. Darbais rūpinosi tuometinis Pajūralio kunigas Kazimieras Žagrakalys. Bažnyčia – raudonų plytų mūro, vienabokštė, eklektiška, turi neoromaninės architektūros ir neogotikos bruožų. Gausi išraiškingų detalių. Svarbiausias akcentas – dekoratyvus šv. Joakimo didysis altorius.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 130-138 p. Kaunas.

Laukuvos seniūnija

Laukuva – miestelis Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, 16 km į šiaurę nuo Šilalės, prie Žemaičių plento. Seniūnijos centras. Koordinatės: 55°37′08″N 22°13′59″E

Laukuva pirmąkart paminėta 1253 m. kaip svarbus gynybinis centras Mindaugo sutartyje su kryžiuočiais.

► Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia stovi Laukuvos miestelyje, prie Žemaičių plento. Bažnyčia pastatyta 1856 m., priskiriama romantizmo stiliui – stačiakampio plano, dvibokštė. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Bažnyčia – archit. Timofejevo projektas, statė meistras Kalėda. Jos statyba rūpinosi klebonas Matas Narkevičius, dvarininkas Vladas Tallat-Kelpša, parapijiečiai. Laukuvos prelatas Razutis-Razutovičius sumokėjo už plytas. Bažnyčią 1893 m. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išsivežė 2 varpus. Šventoriuje palaidotas Šventojo Rašto vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys.

► XVIII a. pastatyta medinė koplyčia, stovi Laukuvos kapinių centre, fasadas atgręžtas į kapinių vartus pietvakarių pusėje. Tai stačiakampis iš medinių sienojų suręstas pastatas. Fasadai apkalti medinėmis lentelėmis, ir nudažyti. Stogas dvišlaitis, dengtas skiedromis. Virš pagrindinio įėjimo yra nedidelis skarda dengtas bokštelis.   1748 m. čia veikė Škaplieriaus draugija.1829 m. koplyčia perstatyta. Koplyčioje kabo 1942 m. varpas, 2 cm augaline ornamentine juosta matyti užrašas: „IN HONOREM S. APOLLONIAE“, o ant liemens – „LAU A. ZWOLINSKI W WARSZAWIE 1888r“. Šerdis  – 32 cm ilgio. Skambinama įsiūbuojant instrumentą.

► Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia stovi Požerės kaime, 0,6 km į pietryčius nuo Paršežerio ežero. Medinę bažnyčią 1771 m. pastatė dvarininkas P. Zaleckas. Bažnyčia yra stačiakampio plano, vienabokštė, su apside. Šio sakraliojo statinio interjeras žavi išraiškingumu, XVIII a. drožėjų darbo altorių ansambliu, stilinga sakykla, vargonų prospektu, stilinga sakykla, vargonų prospektu ir rokokinių formų, gražios drožybos procesijų altorėliu. Šventoriaus tvora akmeninė. Jame palaidotas kunigas Antanas Skinderis (1869–1948), lietuvių spaudos darbuotojas, ir Požerės klebonas Anicetas Kerpauskas (1921–1985).

► Paršežerio ežeras – vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, apie 5 km į šiaurės rytus nuo Laukuvos. Pietiniame ežero krante yra Požerės miestelis. Prie Paršežerio įrengta vietinių, rajono gyventojų ypač mėgstama poilsiavietė. Paršežerį su Lūksto ežeru jungia Sietuvų upė. Paršežeris yra didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje.

► Paršežerio pėsčiųjų pažintinis takas – Sietuvos kraštovaizdžio draustinyje – ilgis 13,8 km., iš jo 4,1 km. medinis takas,  8 informaciniai stendai, 16 suolų, 40 informacinių rodyklių, 3 mediniai tiltai.

► Medvėgalis – iškiliausias Žemaitijos kalnas, kalvos aukštis – 234 m. Taip pat Medvėgalis –  centrinė, žymiausia tvirtovė gynusi Žemaitiją nuo kryžiuočių antpuolių. Medvėgalio archeologinį kompleksą sudaro Medvėgalio, Pilies, Piliorių, Alkos, Ąžuolų, Sumonų kalvos su kūlgrinda.

Medvėgalio piliakalnis (Nuotr. Nerijus Noreika)

Apie Medvėgalio vardo kilmę pasakojama, jog kitados jo viršūnėje buvusi galinga pilis, kartą apgulta begalės geležimi ginkluotų priešų, kurių net narsiausi pilies gynėjai negalėję įveikti: reikėjo šauktis pagalbos iš Medininkų. Tačiau niekas neišdrįso eiti per geležinį apgulties žiedą. Tuomet atsirado dvi merginos, kurios pilies valdovui pasakiusios: “Mudvi galiva”. Joms pavykę nakties metu prasmukti bei pranešti svarbias žinias ir jų dėka pilis buvo išvaduota.

Kryžiuočių kronikose pirmą kartą Medvėgalio pilis (castrum Medewagilin) minima 1316 m. Tą kart pilies nesiryžta pulti, tačiau 1329 m. jungtinė kryžiuočių ordino ir Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio kariuomenė po atkaklių mūšių įveikė 6000 pilies gynėjų kariuomenę, kraštą nuniokojo, o gyventojus apkrikštijo, tačiau pastarieji greitai grįžo prie senojo tikėjimo. Viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.

Apie karžygišką Medvėgalio praeitį savo veikaluose rašė: D. Poška, M. Valančius, S. Daukantas, L.A. Jucevičius, jam savo eiles skyrė Maironis. Ypatingai platūs vaizdai atsiveria nuo piliakalnio. Sakoma, jog nuo jo viršūnės matyti 14 bažnyčių bokštai, begalė kitų kalvų, tarp jų net už 30 km esanti Šatrija.

► Treigių piliakalnis, dar vadinamas Eržinkalniu, Kaštaunalių, Sarviečių vardais. Piliakalnis įrengtas aukštumos krašte, Lokystos kairiajame krante, ties jos intaku Virkule. Aikštelė beveik apvali, 15×14 m dydžio, žemėjanti į šiaurės rytus. Ją iš pietryčių, pietvakarių ir šiaurės vakarų juosia pylimas, kuris aukščiausias pietvakariniame gale – 3 m aukščio ir 14 m pločio. Jo išorinis 8 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio, 1,5 m gylio griovį, už kurio supiltas antras 120 m ilgio, 3 m aukščio, 16 m pločio lanko formos pylimas. Pirmojo pylimo šiauriniame gale yra senojo įvažiavimo liekanos – 3 m pločio tarpas. Šlaitai statūs, 12-14 m aukščio. Pietvakariniame šlaite įrengti laiptai. Pietvakarinėje ir pietrytinėje papėdėse, 4,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra Sargute vadinama kalva. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – II tūkstantmečio pradžia.

► Bene daugiausiai duomenų apie Sietuvos kūlgrindą ir jos konstrukciją yra pateikęs žymus archeologas Liudvikas Kšivickis, kurio 1903 m. kelionės lankant Sietuvos kūlgrindą aprašymas išlikęs rankraštyje: ,,Pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vėžimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei” (L. Kšivickis Žemaičių senovė,1927 m.). Anot šio archeologo Sietuvos kūlgrinda – viena slaptų kelio, jungusio Medvėgalio, Paršpilio ir Šiuraičių pilių įgulas, atkarpų.

Greičiausiai, šios kūlgrindos įrengtos žemaičių ir kuršių kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais laikotarpiu: XIII – XIV a. kūlgrindos, kaip ir medgrindos (slaptas povandeninis kelias, grįstas rąstais) – dar labai mažai Lietuvoje tyrinėta archeologinių paminklų grupė. Jos buvo įrengiamos įvairiais proistorės laikotarpiais prie svarbiausių krašto piliakalinių, alkakalnių ir senųjų gyvenviečių, pavyzdžiui: Kernavėje, prie Medvėgalio, per Biržulio pelkynus ir kitur.

XIX a. žemėlapiuose Sietuvos kūlgrinda pažymėta kaip dalis kelio Kaltinėnai – Tverai. Vietiniai žmonės dar ir dabar prisimena kaip kūlgrinda žmonės iš Požerės važiuodavę į Tverų atlaidus ir atvirkščiai. Važiuojant grindiniu per patį Sietuvos upelį vanduo plaudavęs arkliui šonus, o vežimų sėdynės turėjo būti iškeltos virš vežėčių.

Šiandien yra žinomos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis – 250 m, plotis – 8 m (per patį upelį iki – 20 m). Kitos dvi eina per gretimas pelkes, jų ilgis – 180 ir 150 m, plotis 3-4 m.

► Padievyčio piliakalnis – piliakalnis Šilalės rajone, Šiauduvos apylinkėse. Jis įrengtas Dievyčio ežero pietiniame krante esančioje masyvioje kalvoje. Aikštelė netaisyklingo keturkampio formos, pailga rytų-vakarų kryptimi, 150×100 m dydžio, kiek žemesniu pietiniu kraštu. Piliakalnis apaugęs mišriu mišku, kuris anksčiau buvo kirstas, dalis aikštelės dirvonuoja, į jį rytiniu šlaitu veda kelias. Šlaitai statūs. Į rytus nuo piliakalnio per Ežervyčio pelkę veda kūlgrinda.

► Dievytis – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, apie 5 km į pietus nuo Laukuvos. Ilgis 0,7 km, plotis iki 0,6 km. Krantai šiaurėje ir pietvakariuose statūs, pietryčiuose – pelkėti, rytuose ir vakaruose – žemi. Iš pietinės pusės ežerą supa miškas. Iš Dievyčio išteka Akmenos intakas Yžnė. Šiaurinėje pakrantėje įsikūręs Padievytis.

► Padievyčio tvenkinys yra Šilalės rajono savivaldybėje, A1Vilnius–Kaunas–Klaipėda magistralinio kelio 311 km,  Laukuvos seniūnijoje, Tvenkinys – Jūros baseine. Tvenkinio plotas: 24,2 ha.

► Kelpšaičių parkas įkurtas 1990 m. Rietavo miškų urėdijos Labardžių girininkijos girininko Jono Šedbaro iniciatyva. Parką puošia tvenkiniai, pavėsinės, medžio skulptūros, įrengtos žaidimų ir pasirodymų aikštelės. Šalia parko yra automobilių stovėjimo aikštelė, vienoje parko pavėsinių – lauko židinys. Čia daugiau kaip 24 ha miško. Parke pamatysite 80 iš įvairių pasaulio šalių atkeliavusių introdukuotų ir 15 vietinių medžių rūšių. Parkas – Šilalės rajono sav., Laukuvos sen. Koordinatės: 55o 37′ 9” N, 22o 14′ 0” E

► Paminklas „1941 – 1952 Laukuvos valsčiaus tremtinių atminimui“  – 1989 m. sąjūdiečiams kilo idėja – pastatyti Laukuvos tremtiniams paminklą. Vietą paminklui paruošė laukuviškis melioratorius Petras Beržinis. Darbais buvo pasiskirstyta – medžius parūpino: Vacys Liutvinas, Bronius Norbutas, Jonas Šedbaras. Meistravo: Bronius Rimkus, Juozas Norbutas, Pranas Stirbys, Antanas Vėlius, Aleksas Lukošius Vacys Jurgaitis, Bronius Norbutas, Leonas Čalius, Stasys Drukteinis, Donatas Šereikis, Antanas Lukošius, Algis Lelėna, Saulius Macas, Valdemaras Jasevičius, Stasys Budginas, Ramūnas Rupšys bei kiti. 1990 m. birželio 14 dieną paminklas buvo atidengtas. Paminklą pašventino parapijos klebonas Jonas Pakalniškis. Paminklas yra Laukuvos miestelio centre, Varnių ir Kapų gatvių susikirtime prieš tremtinio B. Tallat – Kelpšos namą, ant kalvelės.

► 1991 metais Laukuvos Sąjūdžio grupės nariai, vidurinės mokyklos (dabar N. Vėliaus gimnazija) direktorius žuvusių partizanų sūnus Vincas Jurgaitis ir laukuviškis Juozas Miknius pagal turimą nuotrauką ir prisiminimus atstatė paminklą – obeliską, kuris buvo pastatytas Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečiui ir sunaikintas 1949 m. Paminklas atstatytas buvusioje vietoje, miestelio centre. Atidengtas 1991 metais.

► Burbiškių piliakalniai – trys piliakalniai Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Laukuvos seniūnijoje,  prie Burbiškių kaimo, Varnių regioniniame parke.

Pirmasis piliakalnisPilies kalnas, yra į vakarus nuo Paršežerio ežero. Stačiašlaitę 12–15 m aukščio kalvą iš pietų ir šiaurės juosia pelkėta žemuma, šiaurės vakaruose yra žemesnė aukštuma. Aikštelė pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi 100 x 40–50 m dydžio su kiek įdubusiu viduriu. Ją ariant rasta akmeninių kirvių, įvairių metalinių dirbinių. Išorinių įtvirtinimų liekanos greičiausiai sunaikintos ariant.

Antrasis piliakalnisParšpilio kalnas yra į pietryčius nuo pirmojo, už Melnyčios upelio. Kalva žema, juosiama pelkių, su ovalia 100 x 120 m dydžio lygia aikštele. Kultūrinis sluoksnis ryškus. Rastas akmeninis galąstuvas, žiestų puodų šukių, apdegusio molio tinko gabalų.

Į vakarus nuo jų yra trečiasis piliakalnisSargakalnis. Jo kultūrinis sluoksnis neryškus. Į šiaurės rytus nuo piliakalnių, tarp Pašežerio ir Lukšto ežero yra Sietuvos kūlgrinda.

Panaudota informacija: http://lt.wikipedia.org/wiki/Laukuva

Pajūrio seniūnija

Pajūris – miestelis Šilalės rajono savivaldybėje, plačia 3 kilometrų juosta nusitiesia palei kairįjį Jūros krantą, kartu – išilgai Šilalės-Šilutės kelio. Koordinatės: 55°26′38″N 22°01′41″E

► Vienuolynas – šalia naujosios Pajūrio parko dalies stovi buvusio pranciškonų vienuolyno pastatas, statytas XIX a. 7 – 8 dešimtmetyje. Iš pradžių čia buvo tik spirito varykla. XX a. pradžioje šį pastatą nupirko Kazimieras Nausėda, jis čia įrengė vandens malūną, lentpjūvę, vilnų verpyklą. Nuo 1928 metų, dalį pastato užėmė pieninė. Savininkas šį pastatą kaip palikimą užrašė vienuoliams pranciškonams. Jie 1935 metais įkūrė noviciatą, bet vienuolynas gyvavo tik penkerius metus iki sovietinės valdžios atėjimo. Šiuo metu pastate įrengti gyvenamieji butai.

 

 

 

 

 

 

 

 

Buvęs pranciškonų vienuolyno pastatas

► Memorialas „žuvusiems Sibire“ ir „žuvusiems už Lietuvą“ – Pajūrio centre, aikštėje prie autobusų stotelės įrengtas memorialo šerdis – obeliskas, aplink jį, pusračiu, išdėstyti 7 akmenys, simbolizuojantys regionus į kuriuos tremti Pajūrio gyventojai, tai – Tomsko, Irkutsko, Permės sritys, Chabarovsko , Krasnojarsko kraštai, Jakutija, Komija.

► Pajūrio švč. Trejybės bažnyčia stovi Pajūrio miestelyje, prie Šilutės – Šilalės kelio, Nemylo ir Jūros santakos. Pirmoji Pajūrio bažnyčia iškilo 1777–1780 metais. Dabartinė bažnyčia – statyta 1830 m. vietos dvarininkų Valavičių lėšomis, tai vėlyvojo klasicizmo, tinkuoto mūro statinys. Bažnyčia stačiakampio plano, su 6 kolonų portiku, vienabokštė. Įrengti 5 eklektiški altoriai. Interjerą puošia ir nemažai vertingų medinių XIX a. šventųjų skulptūrų. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Jame palaidotas nuo 1988 m. Pajūryje klebonavęs Vytautas Sadauskas (1961–1991).

► Kalniškių galulaukėje, ant Jūros slėnio krašto, maždaug 200 m. į peitus nuo Pajūrio-Nedojų vieškelio yra 1940-1941 m. sovietinės kariuomenės pastatytas gynybinis statinys  – dotas. Jis betoninis, aštuonkampis, giliai įleistas į žemę. Nuo kitų pajūriuose išdėstų dotų šis skiriasi tuo, kad neturi šaudymo angų, tik vieną įėjimą. Matyt, čia planuota įrengti vadavietę. Šis statinys sudaro vientisą sistemą su „kaimynais“. Vos už 150 m. į šiaurės vakarus, prie Čėsnų sodybos, yra antras, o už 400 m. į rytus, Kalniškių laukuose – trečias dotas.

► Dvaro parkas – šiaurės rytinėje miestelio dalyje. Bažnyčios fundatoriai Valavičiai XIX a. vid. jį perleido Čapskiams, o šie neilgai valdę – Povstanskiams. Dvaras išsiskyrė dydžiu, XIX a. pab. Jam priklausė 2.621 ha žemių ir miškų. Kai 1940 m. sovietinė valdžia parką nacionalizavo, dvaro pastatai sunyko. Išliko tik senas parkas. Į jį veda įvairių lapuočių alėja, vaizdą gyvina trijų tvenkinukų kaskada. Prie žemiausio jų šlaitan įsikibęs maždaug 5,5 m apimties ąžuolas.

► Pakisio piliakalnis – dar vadinamas Pile, piliakalnį juosia 3 m gylio griovys ir net 11 m aukščio nuo jo dugno pylimas, kuris lanku apriečia pusę aikštelės. Pastaroji erdvi, ovali, apytikriai trisdešimties žingsnių ilgio. Į pietvakarius nuo Pilės būta pilėnų gyvenvietės.

► Aukuro (šv. Jono) akmuo – apie 150 m. į šiaurės rytus nuo piliakalnio. Jis tyso kairiajame Kisės krante, Kasnauskių sodyboje. Tai milžinišką krėslą primenantis apytikriai 4 m ilgio ir 3 m pločio, 1 m aukščio granito luitas. Vienoje jo pusėje yra nemenka įduba. Tyrinėjimų metu prie akmens apytikriai 1 m gylyje rastos pagoniškos šventvietės liekanos. Pagal rastas šukes nustatyta, jog šventvietė veikė XVI-XVII a.

► Lileikėnų piliakalnis – dešiniajame Jūros krante. Piliavietei panaudotas aukštumos kyšulys, kuris nuo aukštumos atskirtas iškastu gynybiniu grioviu ir supiltu žmogaus ūgio pylimu. Už jo yra nedidelė, keliolikos žingsnių ilgio bei pločio aikštelė. Šalia esantis senkapis – Milžinkapis, kuriame rasta įvairių VIII-XI a. radinių – kalavijas, peikena, ietigaliai, smeigtukai, segės, apyrankės. 100 metrų į šiaurės rytus nuo piliakalnio yra seniau Daugalams priklausiusi sodyba, keliukas į ją atsišakoja nuo Jomantų-Lileikėnų-Vidutiškės vieškelio. Tačiau iš Pajūrio iki piliakalnio galima ateiti ir pėsčiomis. 400 m. aukščiau jo ir tiek pat žemiau virš Jūros upės supasi kabantys lieptai – „beždžionės tiltai“.

► Paminklas – žymintis 1863 m. sukilėlių kapus yra Kirnėse II. Kapai yra ant aukšto dešiniojo Jūros kranto, vos aukščiau akmenuoto Žvėrės upelio žiočių, eglėtame miške. Patogiausia kapus lankyti keliaujant laiveliais Jūra arba pėsčiomis – jos pakrantėmis. Perbridus Jūros upę per brastą, reikia paėjėti apie 100 m miško keliuku, tada pasukti dešinėn ir takeliu užkilti į šlaitą. Kapuose palaidoti sukilėliai, kurie kovojo vieno žymiausio sukilimo vadų – Boleslovo Dluskio Jablonovskio būryje. Jį sudarė kavaleristai, todėl šis dalinys yra laimėjęs daugiausiai kautynių su Rusijos kariuomene. Pats B. Dluskys yra vadinamas „geriausiu būrio vadu“ tarp visų Lenkijos ir Lietuvos sukilėlių.

► Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia – Žvingiuose, Pajūrio seniūnijoje. Maldos namai statyti ir įrengti 1935-1939 m. Pastatas medinis, liaudiškos architektūros, kryžminio plano. Aukščiau medžių viršūnių išsistiebia pagrindinio fasado stačiakampio bokšto smailė, dar vienas mažesnis bokštelis yra priešingoje pusėje. Vaizdą gyvina aukšti arkiniai langai, bokšto akustinės angos. Viduje yra trys neobaroko bruožų altoriai: didysis – šv. Kryžiaus, kairysis – švč. Marijos, dešinysis – šv. Juozapo. Šventorių juosia akmenų mūro tvora.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 71-94 p. Kaunas.

Tenenių seniūnija

Teneniai – miestelis Šilalės rajone, į rytus nuo Šilalės. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Koordinatės: 55°27′40″N 21°54′50″E Pirmoji data kai paminėti Teneniai – 1585 m., tuomet jau egzistavo Jonui Stankevičiui priklausęs Tenenių dvaras, kurio žemėse kūrėsi ir kaimas. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, vėliau Teneniai atiteko Bilevičiams. 1771 m. dvarininkai išrūpino atlaidų teisę. Adomas Bilevičius 1782 m. pastatė naują bažnyčią (tai perstatyta koplyčia), o 1789 m. skyrė žemės bei lėšų jos išlaikymui. Tai sudarė sąlygas sudaryti atskirą Tenenių parapiją.

Tenenių Šv. Barboros bažnyčia stovi Tenenių miestelyje, Tenenio (Minijos kairiojo intako) kairiajame krante. Liaudies architektūros formų, turi baroko bruožų, kryžminio plano, su bokšteliu. Ypač puošnus didysis altorius, įrengtas 1852 m., nudažytas ir paauksuotas. Šventoriaus tvora – akmenų mūro. Jame stovi medinė 2 tarpsnių varpinė taip pat XIX a. pab. pastatytas medinis koplytstulpis bei yra įrengtas lurdas. 2003 m. bažnyčia restauruota, nes pripažinta, jog bažnyčia turi daug autentiškų elementų būdingų Žemaitijos medinių liaudiškų bažnyčių architektūrai.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 106-111 p. Kaunas.

Traksėdžio seniūnija

Traksėdis – kaimas Šilalės rajone, prie Lyties upės ištakų ir jos kairiajame krante. Seniūnaitijos centras. Koordinatės 55°30′29″N 22°07′01″E

► Rubinavo piliakalnis taip pat – Šarūnkalnis yra Šilalės rajone, Traksėdžio seniūnijoje, Rubinavo kaime 3 km į pietvakarius nuo Šilalės, kairiajame Lokystos krante. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi. Pylimas išlikęs tik pietvakarių, pietryčių ir šiaurės rytų pusėse: pietvakariniame aikštelės gale supiltas 2 m aukščio ir 25 m pločio pylimas, kurio 6 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 16 m ilgio, 20 m pločio ir 3 m gylio gynybinį griovį. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 30 cm aukščio ir 8 m pločio pylimas. Šiaurės rytiniame krašte – pusės metro aukščio ir 10 m pločio pylimas.

Piliakalnio šiaurinis ir šiaurrytinis šlaitas apie 1860 m. nuardytas kasant karjerą. Pietvakarinėje papėdėje, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lipdytos keramikos. Pagal piliakalnio formas, galima spręsti, jog čia stovėjusi pilis naudota kovose su kryžiuočiais.

Žinoma net 30 padavimų apie Šarūnkalnį. Pasakojama, jog kažkada čia gyvenęs stipruolis milžinas, kunigaikštis Šarūnas. Jo priešai buvę anapus Jūros, o jis čia supylęs pilį ir prasigyvenęs.

► Rubaičių piliakalnis – Pasiekiamas iš kelio Šilalė – Žadeikiai, Nevočiuose pasukus į dešinę šiaurės rytų kryptimi link Rubaičių, prieš antrą didesnį kelio posūkį į dešinę pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi lauko keliuku ir pavažiavus 400 m – yra kiek kairiau.

Piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, iš vakarų, šiaurės ir rytų juosiamoje Reksvės upelio. Aikštelė keturkampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 56×26 m dydžio, 2 m žemesniu šiauriniu galu. Šiauriniame gale supiltas 1,5 m aukščio, 13 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m šlaitas leidžiasi į 9,5 m pločio, 2 m gylio griovį, už kurio supiltas antras 2 m aukščio, 13 m pločio pylimas. Pietiniame aikštelės krašte supiltas 1 m aukščio, 13 m pločio pylimas, kurio išorinis 7 m aukščio šlaitas leidžiasi į 12 m pločio, 2 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 9 m aukščio.

► Dirkintų koplytėlė – pastatyta 1930 m., ji „atlaikė“ visą sovietmetį. Atgimimo metais koplytėlė buvo iš esmės atnaujinta, nors autentiškumą prarado, tačiau džiugina akį kaip tradicinis pakelės akcentas, saugotinas liaudies meno paminklas. Viduje koplytėlės yra Jono Nepamuko statula.

► Mūrinė koplytėlė senosiose Žąsino kapinėse – pasakojama, jog ji pastatyta bažnyčios vietoje. Tikėtina, jog tai tiesa, nes 1588 m. Raseinių žemės teismo akte minima Žąsino bažnyčia. Koplytėlė iškilusi XX a. pradžioje. Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus žiniomis, koplytėlės autorius – Aleksandras Klemanskis. Koplytėlės autorius jai suteikė ampyro (vėlyvojo klasicizmo atmainos) bruožų.  Sovietmečiu ji gerokai apgriuvo, todėl 1993 m. buvo atnaujinta.

► Nevočių tvenkinys – valstybinės reikšmės vandens telkinys, Jūros upės baseinas. Tiesioginio vandentakio upės vardas – Lokysta. Atstumas nuo žiočių – 16,3 km. Tvenkinio plotas 19,1 ha. Galima žvejoti, nuomininkas – Stasys Navardauskas. Patraukli vieta maudynėms, rekreacijai.

Panaudota literatūra: Almonaitis, Almonaitienė (2006). Karšuva 2. 61-69 p.

Upynos seniūnija

Upyna (žem. Opīna) – miestelis Šilalės rajone, 20 km į rytus nuo Šilalės ir 6 km į pietus nuo automagistralės  A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda , prie Šunijos ir Upynalės upelių santakos. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.  Koordinatės 55°27′00″N 22°26′38″E

► Upynos švč. Mergelės Marijos bažnyčia – pastatyta 1836 m, 1913 m. padidinta. Bažnyčia yra medinė, liaudies meistrų statyta pagal vietines tradicijas, turinti klasicistinių elementų. Šventorių juosianti akmenų mūro tvora, nedidelė varpinė – taip pat XIX-ojo šimtmečio statiniai. Įėjus pro pagrindinius šventoriaus vartus, tuoj į dešinę matyti liaudiškos architektūros koplytėlė.

Bažnyčios viduje auksuotais-sidabruotais drožiniais tviska baroko formų XVIII-XIX a. sukurtas, o 1998 m. restauruotas didysis altorius. Jo centre – švč. Mergelės Marijos, o virš jo – švč. Jėzaus širdies paveikslai. Šis ir kiti du bažnyčioje esantys altoriai išpuošti išraiškingomis liaudies meistrų darbo medinėmis šventųjų skulptūromis. Didžiojo altoriaus kairėje pusėje yra šv. Pranciškaus, dešinėje – šv. Benedikto statulos. Kairiojo altoriaus centre – šv. Antanas, iš kairės – šv. Kazimieras, iš kairės – šv. Ona, iš dešinės – šv. Juozapas.

 Upynos liaudies amatų muziejus (Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus filialas) – šiame senoviniame mediniame pastate visuomenininkas K. Lovčikas sukaupė apie 3.500 eksponatų, visi jie iš Upynos apylinkių. Daugelis daiktų surinkta 8 dešimtmetyje, kai įsibėgėjo melioracijos vajus. Pagrindinė muziejaus ekspozicija įrengta buvusiame klebonijos svirne. Jo pirmajame aukšte demonstruojami įvairūs archeologiniai radiniai, gausūs liaudies meno rinkiniai. Norint muziejų apžiūrėti, reiktų iš anksto susitarti su muziejaus darbuotoja – 861134088

► Varsėdžių šv. Roko bažnyčia – yra Varsėdžiuose, ant kalnelio, šalia yra varpinė ir kapinės – visuma sudaro šio krašto sakralinį architektūros ansamblio pavyzdį. Prieš tai stovėjusią bažnyčią 1817 m. padidino, atnaujino. Bažnyčia – medinė, liaudiška, pagražinta baroko elementais. Ant stogo kraigo iškelti grakštūs bokšteliai su XIX a. kaltais ornamentuotais kryžiais. Vienanarė vidaus erdvė baigiasi trisiene presbiterija, kurioje įkomponuoti trys mediniai barokiniai altoriai. Tikėtina, kad jie įrengti XVIII a.

► Lakūno Stasio Girėno gimtinė – aviacijos muziejus Vytogaloje – būsimasis lakūnas gimė 1893 m. Marcijonos ir Juozapo Girskių šeimoje – 16-asis Girskių vaikas. 1910 m. išvyko į JAV, įgyvendino savo svajonę ir tapo lakūnu. Ten pat susipažino su Steponu Dariumi ir 1933 m. liepos 15-ąją kartu ryžosi skrydžiui per Atlantą. Deja, „Lituanikos“ pilotai tragiškai žuvo liepos 17-ąją.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, Kaunas.

1988 m. minint 55-ąsias „Lituanikos“ skrydžio per Atlantą metines, Girskių sodyboje, pagal išlikusias nuotraukas ir pasakojimus atstatyta tokia pati žemaitiška troba. Šiuo metu čia – pagrindinė muziejaus dalis. Viename trobos gale išdėstyti stendai, pasakojantys apie S. Girėną ir S. Darių, jų transatlantinį skrydį. Kita pusė, „gerasis“ trobos galas ir priemenė, skirta etnografinei ekspozicijai – gerai įrengta su veikiančiomis sukamosiomis girnomis. Čia yra tikra relikvija – Šventąją šeimą vaizduojantis paveikslas, kabojęs lakūno tėvų namuose.  Kiekvienais metais liepos mėnesį čia rengiami „Lituanikos“ skrydžio paminėjimo renginiai. Telefonas informacijai – 844946626

► Didžioji Vytogalos koplytėlė – stovi kaimo viduryje, prie Vytogalą kertančio Upynos-Šilalės kelio. Sakoma, kad 1850 m., statant čia pirmąją koplytėlę jos pamatui aštuonetu arklių atvilktas didžiulis akmuo. Ant jo iškilusioje koplytėlėje buvo medinė Dievo Motinos, laikančios kūdikį statula. Pasakojama, jog vytogališkiai savo Motiną Švenčiausiąją labai gerbė, galvos nenulenkę nepraeidavo, o ji maldaujantiems teikusi įvairias malones. 1989 m. sumūrytas maždaug 4 m aukščio, dviejų tarpsnių statinys – lyg maža bažnytėlė. 1929 m. koplytėlė atnaujinta, apkalta lentelėmis. Dievo Motinos skulptūra garsėjusi stebuklais 1978-aisiais buvo pavogta.

► Vedrių piliakalnis – Šilalės rajone, Vedrių kaime. Jis įrengtas Akmenos kairiajame ir Akmenyno dešiniajame krantuose, jų santakoje. Aikštelė buvo 35 m ilgio, pailga rytų-vakarų kryptimi, kiek aukštesniu rytiniu galu. Jos plotis neaiškus, nes Akmena nuplovė didžiąją piliakalnio dalį, liko tik 1-5 m pločio (rytų pusėje) jo pietinis kraštas ir šlaitas. Rytiniame aikštelės gale supiltas 5 m aukščio, 30 m pločio pylimas, kurio išorinis 6 m aukščio šlaitas leidžiasi į 20 m pločio, 4 m gylio griovį. Vakariniame gale įtvirtinimai mažiau aiškūs, nes čia jie beveik visiškai nuplauti (išliko tik pats pietinis jų kraštas). 8 m žemiau aikštelės būta griovio ir už jo supilto 15 m pločio pylimo, kurio išorinis pylimo 3 m aukščio šlaitas leidosi į 9 m pločio, 1 m gylio griovį. Už griovio, toliau į vakarus buvo piliakalniui greičiausiai nepanaudota žemėjanti kalvos dalis. Į rytus nuo piliakalnio, už griovio įrengtas priešpilis. Jo aikštelė trikampė, 33 su 15 m dydžio. Aikštelės rytiniame krašte supiltas 33 m ilgio, 5 m aukščio, 16 m pločio pylimas, už kurio yra 20 m pločio, 1,5 m gylio griovys. Į rytus nuo priešpilio ir į pietus nuo piliakalnio 2 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta grublėtos keramikos, molio tinko.

► Kazokų piliakalnis arba Užpilis – piliakalnis Šilalės rajone, Akmenos kairiajame krante, 3,5 km į šiaurę nuo Naujojo Obelyno, prie Kazokų kaimo. Aikštelė trapecinė, išsiplėtojusi šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi, 32 m ilgio, iki 22 km pločio. Šlaitai statūs, 12-15 m aukščio. Piliakalnis apardytas, yra duobių, urvų, apaugęs medžiais. Į pietvakarius nuo piliakalnio būta gyvenvietės. Prie Varsėdžių-Grigulių kelio tilto yra tinkamų poilsiui vietų.

► Gegužkalnis, Bliūdkalnis – pasiekiamas iš Prienų-Upynos kelio už Kalvalių piliakalnio dešinėje, keliui darant posūkį į dešinę, pasukus keliuku į kairę laukais, jo gale – laukais dešiniau (R) 1,2 km (yra mišku apaugusios kalvos P dalyje). Piliakalnis datuojamas XIV a., įrengtas ilgos siauros kalvos PV dalyje. Aikštelė, ovali, pailga Š-P kryptimi, 20×10 m dydžio. Ji buvo apjuosta dviem pylimais, kurių pirmasis ėjo aikštelės pakraščiais, antrasis už griovio – piliakalnio šlaituose. Aikštelės kraštuose buvęs pylimas geriausiai išliko jos galuose: Š gale jis yra 0,2 m aukščio, 8 m pločio, P gale – 0,5 m aukščio, 10 m pločio. Š šlaite, 2,5 m žemiau pylimo iškastas 14 m pločio, 0,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 5 m aukščio, 20 m pločio antras pylimas. Už šio pylimo iškastas 8 m pločio, 1 m gylio lanko formos antras griovys. Pirmas griovys ir antras pylimas V šlaite, 3 m žemiau aikštelės, virsta 9 m pločio terasa, kuri P susijungia su čia esančiu grioviu ir pylimu. ŠV šlaite, 6 m žemiau pirmosios terasos yra antra 3 m pločio terasa, Š pusėje išeinanti į antrą griovį. Piliakalnio P šlaite iškastas 20 m pločio, 1,5 m gylio griovys, už kurio supiltas 5 m aukščio, 32 m pločio antras pylimas (vadinamas Skuburlu). Jo išorinis 6 m aukščio šlaitas leidžiasi į 7 m pločio, 0,2 m gylio antrą griovį, už kurio supiltas 0,3 m aukščio, 11 m pločio trečias pylimas, 1 m žemiau jo yra 2 m pločio terasa 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai statūs, 25 m aukščio.

Piliakalnis smarkiai apardytas 1934 m. nuskleidžiant jo pylimus, 1960 m. apsodintas pušaitėmis. Dabar jis apaugęs mišku. Piliakalnyje stovėjo Gegužės pilis, kurią 1329 m. vasario mėnesį sudegino kryžiuočiai.

► Kalvalių piliakalnis  dar vadinamas  Miegė  –  piliakalnis  Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, Kalvalių kaime. Piliakalnio aikštelė trikampė, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 50 m ilgio ir 34 m pločio šiauriniame gale, 3 m žemesne rytų pusėje. Šiauriniame gale supiltas 2 m aukščio ir 16 m pločio pylimas, kurio išorinis 8 m aukščio šlaitas leidžiasi į 18 m pločio ir 2 m gylio griovį. Pietiniame aikštelės krašte supiltas 0,8 m aukščio, 7 m pločio pylimas. Pietinėje ir šiaurinėje papėdėse, 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

► Lingių (Paežerio) ežeras telkšo ketvertas kilometrų į šiaurę nuo Upynos. Ežeras įsitaisęs tarp aukštų, 180-190 m. siekiančių, kalvų. Jis nedidelis, 1,2 km.ilgio ir 0,8 km. pločio. Iš šiaurinio galo išteka Ežerutis, Akmenos intakas. Ežero pakrantės apipelkėjusios, o gylis tesiekia kelis metrus. Dugne yra keliolika metrų organinėmis medžiagomis turtingo dumblo – sapropelio.

► Gaidėnų ežeras (Obelynalis) – tai užpelkėjusi, apie 130 m. ilgio ir 90 m. pločio ežerėlis. Jo vanduo rudas, bet švarus.

► Pamėnkalnio piliakalnis – Dungeriukų kaime, netoli Varsėdžių k. Tai gerokai nulyginta, beveik visa po lapuočių stogu palindusi kalva. Ji keliolika metrų pakyla aukščiau aplinkinių laukų.

► Upynos senosios žydų kapinės ir masinių žudynių vieta – Upynos seniūnijos teritorijoje,  Galvyčių k ,netoliese kelio į Skaudvilę. Upynos žydų kapinės – tai kone vienintelis istorijos paminklas, menantis nuo XVIII a. žinomą vietos žydų bendruomenę. Senosios žydų kapinės sovietmečiu buvo apleistos ir apnaikintos. Jos pradėtos tvarkyti 1989 m. Čia tebėra išlikę senų antkapinių paminklų su autentiškais įrašais. Pastatytas ir naujas paminklinis akmuo su užrašu lietuvių ir žydų kalbomis „Tebūnie šventas mirusiųjų atminimas“.

► Gudirvės akmuo – Gudirvės k. guli kuprotas pilkasermėgis akmuo. Jo netaisyklingo „kūno“ aukštis – didesnis nei žmogaus, o apimtis – 8 vyriški glėbiai (15,5 m). 1970 m. akmenį atkasę melioratoriai negalėjo jo pajudinti, todėl paliko ramybėje.

Panaudota literatūra: Almonaitis, Almonaitienė (2006). Karšuva 2. 202-220 p.

Upynos seniūnija

Šilalės kaimiškoji seniūnija – Šilalės rajono pietuose, seniūniją sudaro 45 kaimai, čia gyvena 3500 gyventojų. Seniūnija susideda iš 7 seniūnaitijų: Balsių-Šilų, Biržų lauko, Bytlaukio, Burkėnų, Jucaičių, Tūbinių, Vingininkų.

► Šimtametė troba – Kūtymuose, vienoje seniausių Šilalės apylinkės sodžių, kuris minimas jau XIV a. pirmojoje pusėje. Troba stovi vakarinėje kaimo dalyje, Ambrozų sodyboje. Šeimininkų teigimu, troba statyta XIX a. pr., atnaujinta 1900 m. Ji raiškios tradicinės architektūros, apkalta stačiomis lentelėmis, su santūriais pagražinimais. Sodyboje tebestovi klėtis, ant jos prikalta lentelė su numeriu, šeimininko vardu ir pavarde, kuri informuoja, jog šeimininkas reikalui esant yra įpareigotas atlikti gaisrininko pareigas.

► Indijos piliakalnis – Indijos kaime, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. (Indija – liet. žemės giluma). Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių likusi senvagė. Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 m. ir 1315 m. du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę.

Indijos piliakalnis

► Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia stovi Tūbinių kaime, 6,5 km į šiaurės rytus nuo Šilalės, prie kelio į Kaltinėnus. Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius 1822 m. atnaujino buvusią koplyčią, 1824 m. dovanojo valaką žemės, pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Bažnyčia stačiakampio plano, su 2 bokšteliais, apside. Yra 4 altoriai. Šventoriuje stovi mūrinė koplytėlė.

 Vaičių vandens malūnas – karšykla – to paties pavadinimo kaime, Šilalės kaimiškojoje seniūnijoje, 1 km į pietus nuo Biržų Lauko, kairiajame Akmenos krante, taip pat dešiniajame Bremenos krante. Vandens malūnas statytas XIX a. pabaigoje. Yra išlikusi senoji miltų malimo įranga bei prieš II pasaulinį karą sukonstruota vilnų karšimo mašina. Pasak malūnininko Kęstučio Radavičiaus iki 1962 m. malūną suko pati Akmena, tik vėliau jis buvo elektrifikuotas. Vilnų karšykla žmonės naudojosi iki 1965-ųjų. Malūnas veikia iki šiolei, čia galima susimalti rupių grūdų.

► Vaičių piliakalnis – Švedkalnis – pasiekiamas rajoniniu keliu Šilalė – Mažonai pravažiavus Akmeną, pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi ir pavažiavus lauko keliuku pakrante 1,4 km iki sodybos – yra už jos į šiaurę, kitapus trumpos griovos. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Akmenos kairiajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 35 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale, 30 m – vakariniame gale. Jos rytiniame krašte supiltas 3 m aukščio, 22 m pločio pylimas, kurio 6 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 1,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus padavimuose pasakojama, jog piliakalnį supylę švedai, tvirtinama, kad iš Vaičių piliakalnio einąs požeminis kelias į Biržų Lauko pilę.

► Šilų koplytėlė – Šiluose, kairioje kelio Šilalė – Laukuva pusėje. Koplytėlė balta, betoninė, pastatyta kaimo gyventojų iniciatyvos aukomis 1939 m., o perstatyta 1991 m. Senąją koplytėlę pastatė liaudies meistras Jeronimas Jasudas. Koplytėlei būdingas XX a. 3-4 dešimtmečio Lietuvoje vietinių meistrų statytų mūrinių koplytėlių pavyzdys.

► Biržų Lauko piliakalnis– prie Biržų Lauko kaimo, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. Piliakalnis dar vadinamas Pile – apardytas, iškilęs slėnyje. Šlaitai statūs, iki 10 m aukščio. Aikštelė – apie 20 m ilgio ir 8 m pločio, pietvakarinis kraštas yra kiek žemiau, jame auga dvylikos kamienų liepa. Nors piliakalnis ir nedidelis, bet apie jį užrašyta dešimtys padavimų. Sakoma, jog čia užkeikti dideli turtai – aukso veršis, daugybė pinigų.

► Gaidėnų ežeras – gamtos perliukas, dar vadinamas Obelynaliu – užpelkėjantis, apie 130 m ilgio ir 90 m pločio ežerėlis. Jo vanduo bauginančiai rudas, bet švarus. Ežerėlis yra Jūros baseino dalis, jo apypilkėje prasideda upelė Bremena. Ežerėlis randamas vykstant keliu iš Varsėdžių į Naująjį Obelyną, maždaug už 2 km  dešinėn į kraštinę Gaidėnų kaimo sodybą.

Kreivių piliakalnis – šiauriniame kaimo pakraštyje, kur gilų slėnį skrodžia Skrodupis, kairiajame jo krante, apie 300 m. nuo Akmenos. Geografine piliakalnio padėtis leidžia spėti, jog čia galėjo stovėti nedidelė pilaitė. Padavimai ir jo išvaizda leidžia spėti, jog čia buvo ne gynybinis punktas, o šventa vieta – alkas.

► Balsių pilkapynas – liudija, jog nuo senų senovės Balsiuose gyventa daug žmonių, apytikriai nustatyta, jog pilkapynai supilti prieš du tūkstančius metų. Šiuo metu jie yra suplokštėję, vos pastebimi. Šis archeologinis paminklas mena I-IV a.

► Žvilių kapinynas – pietvakariuose Biržų Lauko. Žvilių proistorė siekia kur kas senesnius laikus – kaime prie Neverdauskų sodybos yra didžiulis, kelių hektarų ploto kapinynas. XX a. pab. vykdytos archeologinės ekspedicijos parodė, kad žmonės čia buvo laidojami visą tūkstantmetį nuo III-XII a. Rasta virš 300 kapų, o jų įkapėse – ginklai, darbo įrankiai, papuošalai, Romos moneta – Faustinos II sestercijus, kaldintas po 175 m.

► Tūbinių miškas – jame 1940 m. buvo įkurdinta sovietinės kariuomenės bazė. Anot liudininkų, tai buvo tarsi mažas miestelis su gatvėmis ir daugybe pusiau žeminių. 1941 m. prasidėjus vokiečių kariuomenės puolimui, sovietų kariškiai paskubomis traukdamiesi čia viską paliko. Kai kuriuose miško vietose – nejauku. 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais čia šaudyti žydai atvežti iš Šilalės, Kaltinėnų ir kitų vietų. Miško keliuku pasiekiama vieta, kukliais paminklais pažymėta holokausto aukų kapavietė. Tame pačiame miške maždaug 700 holokausto aukų kapavietė yra šiaurės vakarinėje plento Šilalė-Kaltinėnai plento pusėje, pavažiavus nuo kelio ženklo „Tūbinės“ 400 m Šilalės link, reikia sukti dešinėn ir nukakti dar 200 m. miško kelio.

► Atminimo ženklas žuvusiems partizanams – centrinėje Kiaukų dalyje, prie Dargužių sodybos. Jis primena 1947 m. spalio 26-ąją kaime vykusias kautynes.

► Atminimo ženklas žuvusiems Lūkšto būrio partizanams – pasiekiamas Šilalės-Pajūrio plentu yra Lentinės kaime. Lūkšto būriui vadovavo Jonas Kentra-Rūtenis, kurio kūnas palaidotas šiose apylinkėse po susirėmimo 1949 m. spalio 21 d. su enkavedistais.  Paminklas partizanų būriui pagerbti pastatytas 1999 m.

► Andriejaičių ąžuolas – to paties pavadinimo kaime esantis medis, auga pagoniškose kapinaitėse, lapuotis yra 5 m apimties. Manoma, kad po šiuo ir kitais čia augusiais ąžuolais, pietavęs kunigaikštis Vytautas Didysis su savo kariauna.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 46-70,153-156 p. Kaunas.

Šilalės kaimiškoji seniūnija

Šilalės kaimiškoji seniūnija – Šilalės rajono pietuose, seniūniją sudaro 45 kaimai, čia gyvena 3500 gyventojų. Seniūnija susideda iš 7 seniūnaitijų: Balsių-Šilų, Biržų lauko, Bytlaukio, Burkėnų, Jucaičių, Tūbinių, Vingininkų.

► Šimtametė troba – Kūtymuose, vienoje seniausių Šilalės apylinkės sodžių, kuris minimas jau XIV a. pirmojoje pusėje. Troba stovi vakarinėje kaimo dalyje, Ambrozų sodyboje. Šeimininkų teigimu, troba statyta XIX a. pr., atnaujinta 1900 m. Ji raiškios tradicinės architektūros, apkalta stačiomis lentelėmis, su santūriais pagražinimais. Sodyboje tebestovi klėtis, ant jos prikalta lentelė su numeriu, šeimininko vardu ir pavarde, kuri informuoja, jog šeimininkas reikalui esant yra įpareigotas atlikti gaisrininko pareigas.

► Indijos piliakalnis – Indijos kaime, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. (Indija – liet. žemės giluma). Piliakalnis dar vadinamas Pilė, Pilis. Apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių likusi senvagė. Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių, Pūtvės pilis, kurią 1307 m. ir 1315 m. du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę.

Indijos piliakalnis

► Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia stovi Tūbinių kaime, 6,5 km į šiaurės rytus nuo Šilalės, prie kelio į Kaltinėnus. Tūbinių dvaro savininkas A. Jacevičius 1822 m. atnaujino buvusią koplyčią, 1824 m. dovanojo valaką žemės, pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Bažnyčia stačiakampio plano, su 2 bokšteliais, apside. Yra 4 altoriai. Šventoriuje stovi mūrinė koplytėlė.

 Vaičių vandens malūnas – karšykla – to paties pavadinimo kaime, Šilalės kaimiškojoje seniūnijoje, 1 km į pietus nuo Biržų Lauko, kairiajame Akmenos krante, taip pat dešiniajame Bremenos krante. Vandens malūnas statytas XIX a. pabaigoje. Yra išlikusi senoji miltų malimo įranga bei prieš II pasaulinį karą sukonstruota vilnų karšimo mašina. Pasak malūnininko Kęstučio Radavičiaus iki 1962 m. malūną suko pati Akmena, tik vėliau jis buvo elektrifikuotas. Vilnų karšykla žmonės naudojosi iki 1965-ųjų. Malūnas veikia iki šiolei, čia galima susimalti rupių grūdų.

► Vaičių piliakalnis – Švedkalnis – pasiekiamas rajoniniu keliu Šilalė – Mažonai pravažiavus Akmeną, pasukus į kairę šiaurės rytų kryptimi ir pavažiavus lauko keliuku pakrante 1,4 km iki sodybos – yra už jos į šiaurę, kitapus trumpos griovos. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje Akmenos kairiajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 35 m ilgio, 22 m pločio rytiniame gale, 30 m – vakariniame gale. Jos rytiniame krašte supiltas 3 m aukščio, 22 m pločio pylimas, kurio 6 m aukščio išorinis šlaitas leidžiasi į 10 m pločio, 1,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, apie 20 m aukščio. Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus padavimuose pasakojama, jog piliakalnį supylę švedai, tvirtinama, kad iš Vaičių piliakalnio einąs požeminis kelias į Biržų Lauko pilę.

► Šilų koplytėlė – Šiluose, kairioje kelio Šilalė – Laukuva pusėje. Koplytėlė balta, betoninė, pastatyta kaimo gyventojų iniciatyvos aukomis 1939 m., o perstatyta 1991 m. Senąją koplytėlę pastatė liaudies meistras Jeronimas Jasudas. Koplytėlei būdingas XX a. 3-4 dešimtmečio Lietuvoje vietinių meistrų statytų mūrinių koplytėlių pavyzdys.

► Biržų Lauko piliakalnis– prie Biržų Lauko kaimo, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje, Pagramančio regioniniame parke. Piliakalnis dar vadinamas Pile – apardytas, iškilęs slėnyje. Šlaitai statūs, iki 10 m aukščio. Aikštelė – apie 20 m ilgio ir 8 m pločio, pietvakarinis kraštas yra kiek žemiau, jame auga dvylikos kamienų liepa. Nors piliakalnis ir nedidelis, bet apie jį užrašyta dešimtys padavimų. Sakoma, jog čia užkeikti dideli turtai – aukso veršis, daugybė pinigų.

► Gaidėnų ežeras – gamtos perliukas, dar vadinamas Obelynaliu – užpelkėjantis, apie 130 m ilgio ir 90 m pločio ežerėlis. Jo vanduo bauginančiai rudas, bet švarus. Ežerėlis yra Jūros baseino dalis, jo apypilkėje prasideda upelė Bremena. Ežerėlis randamas vykstant keliu iš Varsėdžių į Naująjį Obelyną, maždaug už 2 km  dešinėn į kraštinę Gaidėnų kaimo sodybą.

Kreivių piliakalnis – šiauriniame kaimo pakraštyje, kur gilų slėnį skrodžia Skrodupis, kairiajame jo krante, apie 300 m. nuo Akmenos. Geografine piliakalnio padėtis leidžia spėti, jog čia galėjo stovėti nedidelė pilaitė. Padavimai ir jo išvaizda leidžia spėti, jog čia buvo ne gynybinis punktas, o šventa vieta – alkas.

► Balsių pilkapynas – liudija, jog nuo senų senovės Balsiuose gyventa daug žmonių, apytikriai nustatyta, jog pilkapynai supilti prieš du tūkstančius metų. Šiuo metu jie yra suplokštėję, vos pastebimi. Šis archeologinis paminklas mena I-IV a.

► Žvilių kapinynas – pietvakariuose Biržų Lauko. Žvilių proistorė siekia kur kas senesnius laikus – kaime prie Neverdauskų sodybos yra didžiulis, kelių hektarų ploto kapinynas. XX a. pab. vykdytos archeologinės ekspedicijos parodė, kad žmonės čia buvo laidojami visą tūkstantmetį nuo III-XII a. Rasta virš 300 kapų, o jų įkapėse – ginklai, darbo įrankiai, papuošalai, Romos moneta – Faustinos II sestercijus, kaldintas po 175 m.

► Tūbinių miškas – jame 1940 m. buvo įkurdinta sovietinės kariuomenės bazė. Anot liudininkų, tai buvo tarsi mažas miestelis su gatvėmis ir daugybe pusiau žeminių. 1941 m. prasidėjus vokiečių kariuomenės puolimui, sovietų kariškiai paskubomis traukdamiesi čia viską paliko. Kai kuriuose miško vietose – nejauku. 1941 m. rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais čia šaudyti žydai atvežti iš Šilalės, Kaltinėnų ir kitų vietų. Miško keliuku pasiekiama vieta, kukliais paminklais pažymėta holokausto aukų kapavietė. Tame pačiame miške maždaug 700 holokausto aukų kapavietė yra šiaurės vakarinėje plento Šilalė-Kaltinėnai plento pusėje, pavažiavus nuo kelio ženklo „Tūbinės“ 400 m Šilalės link, reikia sukti dešinėn ir nukakti dar 200 m. miško kelio.

► Atminimo ženklas žuvusiems partizanams – centrinėje Kiaukų dalyje, prie Dargužių sodybos. Jis primena 1947 m. spalio 26-ąją kaime vykusias kautynes.

► Atminimo ženklas žuvusiems Lūkšto būrio partizanams – pasiekiamas Šilalės-Pajūrio plentu yra Lentinės kaime. Lūkšto būriui vadovavo Jonas Kentra-Rūtenis, kurio kūnas palaidotas šiose apylinkėse po susirėmimo 1949 m. spalio 21 d. su enkavedistais.  Paminklas partizanų būriui pagerbti pastatytas 1999 m.

► Andriejaičių ąžuolas – to paties pavadinimo kaime esantis medis, auga pagoniškose kapinaitėse, lapuotis yra 5 m apimties. Manoma, kad po šiuo ir kitais čia augusiais ąžuolais, pietavęs kunigaikštis Vytautas Didysis su savo kariauna.

Naudota literatūra – Almonaitis, Almonaitienė. Karšuva 2.2006, 46-70,153-156 p. Kaunas.

Žadeikių seniūnija

 Žadeikiai – kaimas Šilalės rajone, prie kelio Kvėdarna–Laukuva ir 3 km į pietus nuo magistralės  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda yra seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Koordinatės 55°34′52″N 22°04′19″E  Žadeikių seniūnijai priklauso 14 kaimų: Alkupis, Dulkių Laukas, Girininkai, Ievoniškiai, Klabai, Kuliškiai, Mikūlės, Padvarninkai, Paymėžis, Palokystis, Prapymas, Šaukliškė, Šeručiai, Žadeikiai.

► Alkupio kaimo kapinaitės – čia rymo Atgimimo metais sumūryta koplytėlė. 1998 m. pastatytas paminklas, čia žuvusiems partizanams atminti. Akmenyje įamžinta vienuolika kovotojų, kilusių iš Alkupio, Padvarninkų, Palokysčio, Prapymo kaimų.  Paminkle įamžintas Andrius Rimkus-Tarzanas – vienas iš paskutinių būrio bei visos Šalnos tėvūnijos partizanų.

Ir kitos Žadeikių seniūnijoje esančios kapinaitės – Dulkių Lauko kapinynas, Klabų kaimo kapinaitės, Padvarninkų kaimo kapinaitės, Ivoniškių kaimo kapinaitės.

► Prapymo etnoarchitektūrinė sodyba, vadinama Pašlynės viensėdžiu – Žadeikių seniūnijoje, Prapymo kaime, yra valstybės saugoma sodyba.

Panaudota literatūra: Almonaitis, Almonaitienė (2006) Karšuva 2. 144 p.